Full text of "Stasys Šalkauskis. Rinktinė"

See other formats

Prof. ST. ŠALKAUSKIS 


15 METŲ 
KULTŪRINĖJE LIETUVOS 
TARNYBOJE 


(Prof. J. Ereto atvykimą Lietuvon minint) 
i Ak 
Kuno, 
"L Ad ula 
k ARP hI. 17 


25611 


Šio rašinio išspausdinta: 50 egz. numeruotų nuo 

1—50 ant matinio geresnės rūšies popierio ir 450 egz. 

ant paprasto popierio. Spausdino Akc. „Žaibo“ B-vės 
spaustuvė. 


Akc. „Žaibo“ B-vės sp. Kaune, Duonelaičio g. 24 nr. Tel. 20, 89 ir 35-35 


Prie Rubikono 


1919 metų rudenį, grįždamas iš Lietuvos į Šveicariją dokto- 
rato egzaminams laikyti, turėjau sustoti trumpam laikui Berlyne. 
Čia prie Kaiser Wilhelms-Gedachtnis-Kirche ant susikirtimo 
gatvių Tauentzienstrasse ir Kurfirsten-Damm sutikau savo ko- 
legą iš Friburgo universiteto jauną daktarą, vos tik 23 metų, 
Juozą Eretą. Po ilgesnio ruošimosi ir įvairių paraginimų iš pa- 
žįstamų lietuvių, gyvenusių užsienyje ir Lietuvoje, jis, paga- 
liau, gavo galimybę įvykdyti savo pasiryžimą vykti į Lietuvą, 
kuri buvo tada jam egzotiškas kraštas, mažai pažįstamas iš rea- 
iinės savo pusės. 

Apie Lietuvą jis buvo girdėjęs dažniausiai iš lietuvių pa- 
triotų, kurie, pasiilgę savo tėvynės ir svajodami apie jos nepri- 
klausomumą, aišku savaime, negalėjo jos jam atvaizduoti su re- 
aliu objektyvumu. Tiesa, dirbdamas arti dvejų metų informa- 
ciniuose lietuvių biuruose Lozanoje, Berne ir Berlyne, jis buvo 
jau gerai apsipažinęs su istoriniais, geografiniais ir visuomeni- 
niais daviniais, liečiančiais Lietuvos kraštą ir gyventojus, ir net 
buvo parašęs apie Lietuvą stambų veikalą („Lietuva praeityje, 
dabartyje ir ateityje“). Tačiau jo žinios apie Lietuvą buvo ge- 
rokai paspalvintos tos romantinės kovų už nepriklausomumą 
nuotaikos, kurią jam sugestionavo lietuviai patriotai, jį vilio- 
jusieji į Lietuvą, ir kuri taip gerai tiko jo paties lūkesčiams, 
surištiems su jo ateitimi naujame krašte. Deja, šita nuotaika 
mažai atitiko realią tų laikų Lietuvos padėtį. 

Išgyvenęs tada beveik mėnesį Lietuvoje, turėjau progos įsi- 
tikinti, kokiame laipsnyje Lietuva buvo per karą išalinta ir su- 
niokiota. Karinė išarda buvo dar visur jaučiama. Materialinis 
ir kultūrinis gyvenimo lygis buvo nukritęs iki nežinomo anks- 
čiau laipsnio. Apie minimalinius kultūrinius patogumus dažnai 
nė svajoti nebuvo galima. Krašto gyventojams tai buvo neiš- 
vengiama blogybė, su kuria noroms ar nenoroms reikėjo taikytis; 
bet žmogui, išaugusiam kultūringoje Šveicarijoje, kur nebuvo 
patirta karo baisenybių, nors buvo jaučiama kylančių iš jo ne- 
patogumų, gyvenimas ir veikimas tokiame krašte, kokiu tuo lai- 
ku buvo Lietuva, galėjo būti nebent pasiaukojimo arba didelės 
simpatijos ir meilės apraiška. 

Be to, bermontiados avantiūra nebuvo dar Lietuvoje likvi- 
duota. Buvo dar neaišku, į ką ji būtų galėjusi išsivystyti. Su 
Rusijos bolševikais karas kad ir buvo faktiškai baigtas, bet tai- 


E A = 


kos sutarties dar nebuvo pasirašyta, ir nebuvo jokių laidų, kad jis 
nekiltų su nauju smarkumu. Lietuvos sostinėje, Vilniuje, tuo 
tarpu šeimininkavo lenkai. Ją atėmę tų metų pavasarį iš bolše- 
vikų, jie reikalavo nelygstamosios jos aneksijos prie Lenkijos 
ir slinko vis gilyn į Lietuvos teritoriją tuo pačiu metu, kai lie- 
tuvių tauta vedė žūtbūtinę kovą su bolševikais. Buvo aišku, kad 
kruvina kova ir su lenkais neišvengiama, ir ji net jau vyko at- 
skirais ruožais. 

Tokiose istorinėse aplinkybėse jaunam lietuvių bičiuliui te- 
ko važiuoti į laikinąją Lietuvos sostinę, Kauną. Gerai žinoda- 
mas ano laiko Lietuvos gyvenimo sunkenybes, bijojau, kad jo 
kelionė į Lietuvą labai greit nebūtų pasibaigusi visišku apsivy- 
limu. Todėl draugiškai jam tariau: 

„Ar ne per anksti Jūs vykstate į Lietuvą? Bijau, kad ne- 
apsiviltumėte!“ Jaunasis daktaras tik ranka pamojo, nė klau- 
syti nenorėdamas apie kokias nors abejones savo kelionės klau- 
simu. Supratau, kad netikslinga yra jis sulaikinėti, bet baimė 
dėl jo ateities mano tėvynėje nuo to laiko giliai įstrigo į mano 
sielą. Ar pakels jis mūsų sunkaus gyvenimo aplinkybes? Ar ap- 
sivylęs neišvyks kartais iš Lietuvos apkartęs ir pilnas apmaudo? 
Ar sugebės mūsų žmonės tinkamai jį įvertinti ir dorai su juo 
apsieiti? — Štai klausimai, kurie savaime skverbėsi į mano są- 
monę išvakarėse jo kelionės į Lietuvą. 

Ateitis parodė, kad jis visas Lietuvos gyvenimo sunkeny- 
bes ir visus likimo bandymus garbingai pakėlė, kartais su sto- 
išku tiesiog tvirtumu. Vėliau tad turėjau įsitikinti, kad iš 
pradžios nepakankamai buvau savo kolegą įvertinęs ir juoju 
pasitikėjęs. Tačiau atvirumo valandomis jis pats neslėpė sun- 
kumo visų bandymų, kurie jam teko Lietuvoje išgyventi. 

Atvykęs į Kauną 1919 m. spalių mėn. 15 d. jis iš tikro greit 
pasijuto nukritęs iš dangaus ant žemės. Viename savo laiške 
jis net prasitarė šiuo reikšmingu posakiu: „Kaunas ist ein har- 
tes Erwachen“. Taip, kietas buvo pabudimas Kaune, bet, deja, 
nelengvesnis taip pat buvo 15 metų budėjimas kultūrinėje Lie- 
tuvos tarnyboje... 

Šiai reikšmingai sukakčiai aš skiriu savo rašinį, kuris, pagal 
mano karščiausią norą, turėtų būti ne panegiriko, bet teisingumo 
reiškėjas. Prof. J. Ereto 15 metų veiklos Lietuvoje balansas 
nereikalauja malonių, kad jis galėtų būti suvestas su aktyvų 
persvara. Čia reikalingas tėra vien teisingas skaičiavimas. Ši- 
toje veikloje buvo teisingų žygių ir paklydimų, laimėjimų ir 
pralaimėjimų, pasisekimų ir nepasisekimų; bet tas, kas panorės 
pakilti aukščiau už pasaulėžiūrinius ir partyvinius skirtumus, 
prie grynai žmogiškojo teisingumo, lengvai galės isitikinti, kad 
prof. Ereto asmenyje ir veikime teigiamieji, statomieji, kuria- 
mieji pradai visuomet turėjo ir tebeturi aiškios ir pastovios 
persvaros. Mano tad karščiausias linkėjimas gerb. kolegai prof. 


— 52 


J. Eretui yra tas, kad šių metų spalių 15 d. būtų jam teisingumo 
laimėjimo iškilmė. O tuo tarpu su atvira akimi ir teisingumo 
jausmu pereikime jo gyvenimo ir kultūrinės akcijos etapus. 


I 


GYVENIMAS IR PRAKTINIS VEIKIMAS 


1. Jaunatvė ir mokykla. — 2. Susipažinimas su lietuviais ir daly- 
vavimas lietuvių akcijoje. — 3. Apsisprendimas mirštančio draugo lie- 
tuvio įtakoje. 4. Etapai pakeliui į Lietuvą. — 5. Valstybinė tarnyba. — 
6. Politinė akcija. — 7. Visuomeninis kultūrinis veikimas. 


1. — Juozas Eretas gimė iš neturtingų tėvų katalikų Ba- 
zelyje 1896 m. spalių 18 d. Tėvas mirė jam labai anksti; jis ėjo 
tuomet vos ketvirtus metus. Motina, palikusi be lėšų su dviem 
vaikais, sunkiai vertėsi fiziniu darbu. Tokiose aplinkybėse 
jaunam Eretui sunku buvo eiti mokyklą ir gauti aukštesnįjį 
mokslą. Bet veržimasis prie šviesos ir pasiryžimas pergalėti 
sunkenybes kad ir didžiausiomis pastangomis atsiekė savo tikslo: 
1915 m. rudenį jis pabaigė Bazelyje realinę mokyklą. 

Šitame pirmame stambesniame savo gyvenimo laikotarpyje 
jaunas Eretas įgavo du paraginimu, būtent: pirma, kovoti su 
socialinio nelygumo neteisybėmis, ir, antra, ginti savo tikybinę 
pasaulėžiūrą. Matydamas savo motiną sunkiai kovojant už duo- 
nos kąsni ir dažnai kenčiant skriaudas iš darbdavių, jis buvo 
realiai patyręs sunkų socialiai nuskriaustųjų likimą. Ogi eida- 
mas mokyklą, kur katalikai sudarė nežymų nuošimtį tarp do- 
minuojančio gaivalo protestantų, kurie nedarė ceremonijų su 
katalikais, jis savo pavyzdyje įsitikino, kaip yra svarbu respek- 
tuoti svetimą pasaulėžiūrą ir būti pilnateisiam katalikui pilie- 
čiui. Šitie patyrimai predisponavo Eretą į socialinį aktyvumą 
ir katalikiškąjį susipratimą. 

Šita linkme eidamas, jis įstojo 1915 m. rudenį į Friburgo 
Universitetą, kuris pasižymi tuo, kad jungia tarptautinį pobūdį 
su katalikiškuoju nusistatymu mokslo organizacijos ir pasau- 
lėžiūros dalykuose. Čia jis studijavo germanistiką, visuotinę 
istoriją, mena ir filosofiją, klausydamas, be kita ko, paskaitų pas 
tokius žymius profesorius, kaip Nadleris, Schnireris, de Mun- 
nynckas ir k. Mokslo vadovas pagrindinėje jo šakoje buvo žy-- 
mus profesorius, paskui įsigijęs europišką vardą J. Nadleris, 
kuris po to kelis metus dėstė Karaliaučiaus, o dabar dėsto Vie- 
nos Universitete. Šis žymus mokslininkas pratino Eretą ir savo 
pavyzdžiu rodė, kaip reikia jungti tikslų mokslinį darbą su 
stropiu stilistiniu formulavimu. Tai du didelio mokytojo įsa- 
kymai, kurie tapo paskui vedamaisiais pradais moksliniame iš- 
tikimo mokinio darbe. 

Protarpiais teko Eretui ši tą studijuoti ir kituose universi- 


Ara 


tetuose: Bazelyje, savo gimtajame mieste, kur jis lankėsi pas 
savo motiną, ir Lozanoje, kur i galą universitetinių savo studijų 
jis dirbo jau su lietuviais informacinį darbą. Matyti, tos ypa- 
tybės, kurios dabar charakterizuoja prof. Ereto darbą, būtent, 
gabumas, darbštumas ir kūrybinė iniciatyva, jau ir tuomet aka- 
deminėse studijose buvo pasireiškusios visu savo pilnumu, nes 
palyginti trumpu laiku jis sugebėjo nudirbti gerai ir daug darbų: 
jau 1918 m. buvo Filosofijos Fakulteto priimta su aukščiausiu 
įvertinimu jo disertacija „Das Jesuitentheater zu Freiburg in der 
Schweiz“ (Herder, Freiburg im Breisgau 1921, XVI--259 p.); 
tų pačių metų pabaigoje (XII.22) jis sėkmingai išlaikė ir dokto- 
rato egzaminus. 

Mokslo protarpiais, ypač atostogų metu, Eretas ėjo ir karo 
tarnybą ir, perėjęs kariūnų apmokymo laiptus, įgavo šveicarų 
armijoje leitenanto laipsnį. 

Mokslo ėjimas visuose savo tarpsniuose Eretui buvo dargi 
surištas su organizaciniu veikimu; nuo jaunų dienų jis aktyviai 
dalyvavo katalikiškojo jaunimo organizacijose: iš pradžios 
„Angelo Sargo“ kuopelėje, paskui berniukų kongregacijoje ir 
skautų draugovėje, pagaliau, studentavimo laikais, — studentų 
katalikų sąjungoje. Iš pradžios jis buvo įstojęs į studentų ka- 
talikų korporaciją „Alemannia“, bet, nepatenkintas jos triukš- 
mingu buršiškumu ir blizgučių pamėgimu, sykiu su kitais drau- 
gais įkūrė naują korporaciją „Friburgia“, kuri turėjo būti laisva 
nuo šitų ypatybių ir eiti didesnio socialumo, draugiškumo ir 
meniškumo linkme. 

2. — Studentavimo laikais Ereto gyvenime buvo įvykęs 
faktas, kuris paskui turėjo lemiamosios reikšmės visam jo gyve- 
nimui. Būtent, 1917 m. jis susipažino, tarpininkaujant prof. 
Schnireriui, su lietuviais studentais, studijavusiais tada Fri- 
burge, ir davėsi įtraukiamas į informacinį darbą, turėjusį savo 
uždaviniu kelti Vakarų Europoje Lietuvos vardą ir skleisti ži- 
nias apie atgimstantį valstybiniam gyvenimui Lietuvos kraštą. 
Kai lietuviams prireikė žmogaus, kuris mokėtų Šveicarijos kal- 
bas ir galėtų suredaguoti, išleisti ir net rašyti biuletenių, straip- 
snių ir brošiūrų apie Lietuvą, tai užklaustas šituo reikalu prof. 
Schniireris rekomendavo dr. J. Purickiui savo klausytoją Juozą 
Eretą. Tų metų pabaigoje jis ir pradėjo dirbti šitą reikšmingą 
Lietuvai darbą. 

Dr. Purickiui, kuris tada buvo jau baigęs savo reikalus su 
Friburgo Universitetu, bene pirmam teko angažuoti Eretą į in- 
formacinį Lietuvos darbą. Dr. Purickis pasirodė esąs geras tar- 
pininkas tarp Lietuvos reikalų ir Ereto: švelnus apsiėjime su 
žmonėmis, lengvai sutariamas, nestatąs jokio klausimo labai 
griežtai, apskritai turįs diplomatinių gabumų ir gerai informuo- 
tas žmogus, jis sugebėjo sudominti Eretą Lietuvos problema, 
įtraukti į darbą ir sugestionuoti jam aspiracijų, surištų su Lie- 
tuvos ateitimi. 


= 21— 


1918 m. vasario 10 d. dr. Purickis, kaipo Spaudos Biuro Lo- 
zanoje atstovas, formaliai pakvietė Eretą į to biuro tarnybą, į 
kurios pareigas įeidavo žurnalistinis darbas spaudos biure ir 
redakcinė pagalba tuo laiku leidžiamajam žurnalui „Litauen“. 
Šitas pareigas jis ir ėjo iki 1918 m. galo, vis labiau įsigilin- 
damas į Lietuvos reikalus ir vis labiau suaugdamas su lietuviais, 
gyvenusiais tuo laiku užsienyje. 

Tau tada jis turėjo progos susipažinti su žymesniais lietu- 
viais politikais, kurie anais persilaužimo metais lankėsi iš Lie- 
tuvos Šveicarijoje, norėdami pasidairyti platesniame pasaulyje, 
susiorientuoti susidariusioje į karo galą padėtyje ir užmegzti 
santykių, naudingų Lietuvos reikalams.  Nevienas iš šitų žy- 
mesnių lietuvių politikų ragino Eretą vykti Lietuvon ir ten 
dalyvauti atgimstančios Lietuvos Valstybės darbe. "Tokių pat 
paraginimų jau anksčiau jis gaudavo nuo savo pažįstamų lietu- 
vių, su kuriais jam reikėjo drauge dirbti. Visa tai, žinoma, tu- 
rėjo reikšmės jo apsisprendimui vykti Lietuvon ir ten pasirinkti 
savo ateities veikimo dirvą. Bet didžiausią rolę čia bus suvai- 
dinęs susidraugavimas su a. a. Mykolu Ašmiu. 

3. — Ašmys, gimęs 1891 m. Poveliuose, Šilutės apskrityje, 
buvo vienas iš šviesiausių Klaipėdos Krašto jaunų lietuvių pa- 
triotų tuo laiku, kai šitas kraštas buvo tvirtoje vokiečių valdžio- 
je ir slėgiančioje jų kultūros įtakoje. Jo gyvenimas susidėjo 
labai nelaimingai. Dar jaunas vaikinas būdamas, jis susirgo 
kaulų džiova ir turėjo dažnai ilgokai gulėti šitos ligos kanki- 
namas. Tai jam vis dėlto nesukliudė baigti gimnaziją ir įstoti 
į Teisių Fakultetą Karaliaučiaus Universitete. Paskui jis stu- 
dijavo dar Berlyne, Hallėje, vėl Karaliaučiuje, ir, pagaliau, buvo 
įsirašęs į Friburgo Universitetą, atvykęs 1918 m. Šveicarijon su 
viltimi pataisyti savo sveikatą. Jo disertacija apie „nusikaltimus 
Prūsų Lietuvoje“ buvo jau principialiai Teisių Fakulteto priim- 
ta, bet netikėtai vadinamasis ispaniškasis gripas pakirto jo pa- 
skutines pajėgas ir tų pačių metų pabaigoje jis mirė, nepasie- 
kęs savo tikslo. 

Atvykęs Šveicarijon, jis iš pradžios apsigyveno džiovininkų 
sanatorijoje netoli Lozanos, bet, sveikatai kiek pagerėjus, per- 
sikėlė į pačią Lozaną, kur sykiu su Eretu redagavo žurnalą 
„Litauen“ ir kitus vokiškai leidžiamus Spaudos Biuro propagan- 
dinius raštus. Patekęs į Lozanos lietuvių Spaudos Biurą, M. 
Ašmys iš tikrųjų tęsė tą žurnalisto rašytojo darbą, kurį jis jau 
žymiai anksčiau buvo pamėgęs ir įpratęs dirbti. Ne tik stu- 
dentu, bet ir gimnazistu jis jau rašinėjo į lietuvių ir vokiečių 
laikraščius, keldamas tautinę ir kultūrinę lietuvių sąmonę (Ž. 
Liet. Enc. I t., 1368—1369 p.). 

Šis gilus lietuvis patriotas, kėlęs geriausių vilčių pažįstan- 
čiuose jį žmonėse, šalia visų savo teigiamųjų visuomenininko 
ypatybių pasižymėjo taip pat labai geru būdu. Visados tak- 
tiškas, lipšnus ir malonus jis traukė prie savęs visų pažįstamų 


a 


širdis. Pats vargų slėgiamas, jis visados turėjo pakankamai 
giedros nuotaikos, nors ir gerai pažinojo realias gyvenimo sun- 
kenybes. 

Susipažinimas ir susidraugavimas su tokiu žmogumi turėjo 
Eretui sprendžiamosios reikšmės. Ir savo psichologija ir savo 
kultūriniu tipu jis, kaipo Vakarų kultūros ais ER: buvo Eretui 
artimesnis, negu kiti lietuviai, su kuriais teko Šveicarijoje ben- 
drauti. Jis ėmė piešti savo kolegai šveicariečiui ateities perpek- 
tyvas, savo planus ir idealus. Jis mokėjo atvaizduoti Lietuvą, 
kaipo svetimų skriaudžiamą ir vertą pagarbos, užuojautos ir pa- 
galbos kraštą, kuris tačiau būtų galėjęs stovėti garbingoje mažų 
kultūringų valstybių eilėje, Belgijos, Šveicarijos, Olandijos, 
Danijos, jei ne tragiškas istorinis likimas svetimųjų priespau- 
doje ir verguvėje. 2 

M. Ašmys skyrė ir sau tinkamą rolę atgimusioje Lietuvoje, 
arba, tikriau pasakęs, iš anksto buvo pasiryžęs visas pasiaukoti 
jos visuomeninei kultūrinei tarnybai. Rodos taip jau nedaug liko 
laukti to pageidaujamo momento, kai jau būtų tekę stoti į šitą 
savo tėvynės, savo tautos darbą... Ir staiga šita netikėta ir taip 
klastinga liga, kuri į kelias dienas išalino ligonio jėgas ir pastatė 
jį mirties akivaizdoje. Kokia tragedija naujų perspektyvų ir 
trokštų laimėjimų angoje! 

Jaučiąs besiartinantį savo galą ligonis kviečia pas save savo 
draugą Eretą ir iš kelių atvejų prašo jį pavaduoti ateities darbe. 
Jis buvo jam nupiešęs ateities perspektyvas, savo troškimus ir 
idealus, tegul dabar jis pasižada atstoti tą, kam nelemta matyti 
savo svajonių realizavimąsi. Eretas pažadėjo ir štai jau 15 metų 
savo pažadėjimą pildo pagal savo nusimanymą ir sugebėjimą. 
Lietuvos sūnui patriotui mirus Šveicarijos žemėje, jis Šveica- 
rijos sūnus pavaduoja savo draugą Lietuvoje’. 

Palikęs savo gimtąjį kraštą, dr. Eretas perėjo iš geografinių 
Šveicarijos ribų į vadinamąją ketvirtąją ? E kuri eina 
kultūrinę tarnybą visose pasaulio dalyse. Neturėdami tauty- 
bės, kuri būtų neatjungiamai surišta su viena kuria kalba, švei- 
cariečiai, kad ir turi aiškiai išreikštas kultūringos nacijos žymes, 
palyginti lengvai sugeba įsijungti į kitos tautos kultūrinį darbą 
ir isigyventi jos valstybėje susipratusiais pilnaverčiais pilie- 
čiais. Pripratę nuo amžių kovoti už žmogaus ir tautos laisvę, 
jie veikiau ir giliau atjaučia kitiems teikiamas skriaudas ir 
lengviau už kitas tautas ryžiasi kovoti už svetimas teises ir 


* Mirdamas a. a. M. Ašmys pareiškė karštą norą, kad jo kūnas 
būtų ateityje atgabentas į nepriklausomą Lietuvą. Tuo tikslu jis buvo, 
rodos, palaidotas trilinkame karste. Už kelių metų sueis 20 metų, kaip 
jis guli svetimame krašte, toli nuo savo mylimos tėvynės. Reikėtų jau 
susirūpinti, kad jis galėtų būti atgabentas į savo tėviškę (Šilutės apskr.), 
kuri dabar įeina į nepriklausomos Lietuvos ribas. 

* Pirmomis trimis Šveicarijomis vadinamos trys Šveicarijos da- 
lys: vokiškoji, prancūziškoji ir itališkoji. 


P 


laisvę. Besiryždamasis vykti į Lietuvą ir stoti ten į visuomeninį 
kultūrinį darbą, dr. Eretas ėjo tradiciniu savo kompatriotų ke- 
liu. Bet pirm, negu jis pateko į Lietuvą, jam reikėjo dar pereiti 
vieną kitą etapą. 

4. — Dirbdamas 1918 m. Lozanoje lietuvių spaudos biure 
ir laikraščio „Litauen“ redakcijoje, Eretas sykiu rašė infor- 
macinį veikalą apie Lietuvą, kuris tačiau galėjo pasirodyti iš 
spaudos tik kitais metais, kai jo autorius, išlaikęs doktorato eg- 
zaminus, buvo persikėlęs į Berną, kur jis buvo kviestas Lietuvos 
Spaudos Biuro sekretoriumi. 

Dr. J. Ereto veikalas apie Lietuvą, parašytas ir spausdintas 
iš pradžios vokiškai, o paskui išverstas į prancūzų kalbą' ir 
taip pat išspausdintas tais pačiais 1919 m., turi antraštę „Litauer 
in Vergangenheit, Gegenwart und Zukunft“ (Verlag von A. 
Francke, Bern 1919, 492 pusl.). Veikalas buvo išleistas kaip tik 
tuo laiku, kai Taikos Konferencija Paryžiuje sprendė ne tik 
pralaimėjusių karą valstybių, bet ir atsistačiusių ar naujai susi- 
dariusių valstybių likimą. "Toks veikalas, kuris apėmė Lietuvos 
problemų visumą populiarioje formoje, aišku savaime, buvo 
labai aktualus kultūringam pasauliui ir labai naudingas atgims- 
tančiai Lietuvai. 

Veikalo pratartyje autorius, kaipo šveicarietis, paaiškino 
Šveicarijos nusistatymą Lietuvos problemos atžvilgiu ir tuo pa- 
čiu, žinoma, dekliaravo savo poziciją kalbamuoju klausimu. 
„Laisvas žodis, sako jisai, tartas laisvame krašte — o tokia yrə 
graži mūsų šveicariška privilegija — pretenduoja padėti atsei- 
kėti nuskriaustajam kraštui teisingumą. Po to, kaip mes švei- 
cariečiai esame pas save nuoširdžiai priglaudę ir parėmę lenkus, 
graikus, armėnus, žydus ir daugelį kitų kovoje su jų tautų engė- 
jais, ir po to, kaip mūsų ginamos laisvės, demokratijos ir ap- 
sisprendimo idėjos pasidarė bendru kultūringo pasaulio lobiu, 
kas buvo naturalesnio, mums, kurie turėjome jau gangreit ištisą 
šimtmetį globoti lietuvius emigrantus, kaip šiandien stoti šauk- 
liais kovoje už Lietuvos laisvę ir nepriklausomumą“ (O. c. 12 p.). 
Taip rašęs autorius galėjo tikėtis, kad jis pats ras teisingą įver- 
tinimą tame krašte, kurio šauklys jis iš tikro buvo sunkiausiais 
kovos už nepriklausomumą ir laisvę laikais. 

Dr. Ereto veikalas apie Lietuvą gavo reikšmingą motto iš 
Šilerio „Wilhelm Tell“: „Mes norime būti laisvi, kokiais mūsų 
tėvai buvo“. — Pirmojoje jo dalyje aikštėn iškelta garbinga 
Lietuvos praeitis; antroje dalyje nusakyta Lietuvos padėtis pa- 
saulinio karo metu, atgimstančios Lietuvos Valstybės formavi- 
masis ir dabartinis lietuvių tautos gyvenimas aktualiais atžvil- 
giais; pagaliau, trečioje dalyje suteikta informacijų apie lietuvių 
tautos perspektyvas, aspiracijas, numatomas reformas. Aišku, 


1 Toseph Ekret, La Lituanie, Passé — Présent — Avenir. Édition 
Atar, Genève-Paris 1919, 480 p. 


210 = 


kad tokios rūšies veikalas apie Lietuvą, surašytas tiesiog su 
enciklopedišku pilnumu ir aiškumu, buvo nepamainomas vado- 
vas užsienio žmonėms, norintiems susipažinti bendrais bruožais 
su Lietuvos kraštu ir lietuvių tauta Taikos Konferencijos metu. 
Nestebėtina, kad Šveicarijos spauda sutiko dr. Ereto veikalą 
labai palankiai. 

Knygos apie Lietuvą rašymas leidimas ir Spaudos Biuro 
sekretoriaus pareigos nebuvo vieninteliai rūpesčiai, kurie absor- 
bavo dr. Ereto laiką ir energiją Berne 1919 m. Jis gavo prisi- 
liesti ir prie diplomatinio darbo, vesdamas atitinkamą akciją 
Šveicarijos spaudoje, į kurią tuomet buvo atkreiptas Europos dė- 
mesys. "Tuomet taip pat jam teko sueiti į artimesnius santykius 
su vidaus ir užsienio spaudos žurnalistais. 

Taip dr. Eretas dirbo Berne iki rugsėjo mėnesio. Tuo laiku 
gaudamas kaskart naujų paraginimų vykti į Lietuvą, jis pasi- 
naudojo dr. Purickio, tuomet Lietuvos atstovo Berlyne, kvie- 
timu ir nuvyko pačioje rugsėjo pradžioje į Berlyną dirbti Lie-- 
tuvos Atstovybės Spaudos biure, nes gerai nusimanė, kad tai 
yra paskutinis etapas pakeliui į Lietuvą. Berlyne iš tikro neil- 
gai jam teko dirbti žurnalistinį darbą: apie spalių mėn. pusę 
jis buvo išlydėtas žinomose jau mums aplinkybėse į Lietuvą, 
kur turėjo prasidėti antras Žymesnis periodas jo kultūrinėje 
Lietuvos tarnyboje, — periodas, labai neramus, pilnas intensy- 
vaus organizacinio veiklumo, audringos akcijos ir karštų poli- 
tinių kovų. 

5. — Kas prisimena 1919 ir 1920 metus, tas gerai žino, ko- 
kie tai buvo sunkūs laikai Lietuvai, ir kaip sunku buvo dirbti 
darbą nepaprastose tų laikų salygose. Jaunas daktaras, patekęs 
į šitas aplinkybes, vis dėlto nenusiminė ir su visu jaunuolio en- 
tuziazmu ėmėsi dirbti tikrai neapribotų galimybių nuotaikoje. 
Jau per kelias dienas po savo atvykimo Lietuvon jis buvo paskir- 
tas Užsienių Reikalų Ministerijos patarėju ir pradėjo organi- 
zuoti informacijos biurą tos ministerijos žinioje. 1920 m. pa- 
vasarį šitas biuras išsiplėtė į visą Informacijų Departamentą, 
kurio direktorium ir buvo paskirtas dr. Eretas. Beveik vienu 
laiku (1920.1V.1) dr. Ereto pastangomis buvo įsteigta Informa- 
cijos Departamento žinioje Lietuvos Telegramų Agentūra 
(Elta). é 

Informacinio Lietuvos aparato sutvarkymas buvo nelengvas 
dviem atžvilgiais: visų pirma Lietuvoje nebuvo tinkamai pasi- 
ruošusių žmonių, kurie galėtų sėkmingai dalyvauti šitame darbe, 
reikalaujančiame žurnalistinio stažo ir tam tikrų sugebėjimų; 
antra vertus, Lietuva tada dar nebuvo turėjusi pastoviai nusta- 
tytų santykių su užsienio agentūromis. Reikėjo tad skubiai 
veikti šituose dviejuose frontuose. "Turėdamas dviejų su vir- 
šumi metų stažą, pats dr. Eretas galėjo kiek pagelbėti pirmuoju 
reikalu, rinkdamasis tinkamų padėjėjų ir juos instruktuodamas 
informaciniame darbe; bet nuo šitų pareigų dažnai jam tekaavo 


a= 11 = 


atitrūkti važinėjant į užsienį užmegzti santykių su įvairių kraštų 
agentūromis. Tais reikalais buvo tada dr. Ereto apsilankyta 
Rygoje, Helsinkiuose, Berlyne, Paryžiuje, Šveicarijoje... 

Tuo pačiu metu buvo steigiami „Eltos“ skyriai su bendra- 
darbiais iš vietos žmonių. — „Eltos“ direktoriaus pobūdyje teko 
dr. Eretui persikelti į Vilnių, kai šis 1920 m. bolševikų lenkų 
karo metu atsidarė lietuviams. Rugpjūčio mėnesyje jis apsilankė 
Vilniuje ir įsteigė „Eltos“ skyrių, kuris gavo uždavinį tinka- 
mai informuoti spaudą apie Lietuvos reikalus ir atsverti tą pro- 
pagandą, kurią vedė tuo laiku dar šeimininkavę Vilniuje bol- 
ševikai. Bet, netrukus, bolševikams išsikrausčius iš Vilniaus, 
į mūsų sostinę galėjo pervažiuoti ir visa Užsienio Reikalų 
Ministerija. Tuomet ir Informacijų Departamentas sykiu su 
„Elta“ galėjo įsitaisyti joje. Buvo jau beatsiskleidžią nauji 
veikimo akiračiai, darbas buvo jau palengvėl tvarkomas, — ta- 
čiau klastingas gen. Želigovskio žygis pavertė niekais visus lie- 
tuvių užsimojimus sostinėje. soir 

Atsimenu gerai dr. Eretą iš šito trumpo buvimo Vilniuje 
laikotarpio. Kelis kartus sutikdavau jį įvairiose aplinkybėse 
visados gyvai susidomėjusį savo darbu ir uždaviniais. Bet reikš- 
mingiausias buvo mūsų paskutinis susitikimas Vilniuje, kai jau 
slinko neaiškūs gandai apie tai, kad lenkai užimsią mūsų sosti- 
nę. Kai buvau priminęs jam šitą liūdną galimybę, jis man griež- 
tai atkirto: 

„Kaip? Mes sutiksime užleisti Viinių lenkams. Tai nega- 
limas dalykas: o kam šitas daiktas?“, ir parodė man savo revol- 
verį. 

Kas žino dr. Ereto temperamentingą veiklumą ir drąsų nu- 
sistatymą, tas neabejoja, kad tai nebuvo iš jo pusės tuščia fra- 
zė. Deja, jis neturėjo dar supratimo, su kokiu neapsiskaitymu 
ir nepramatymu buvo ginamas mūsų sostinės reikalas. Vilnius 
atiteko lenkams be sprendžiamojo mūšio, nes stambiausios mūsų 
pajėgos buvo sukoncentruotos Augustavo miškuose ir negalėjo 
atskubėti gelbėti mūsų sostinės. Nieko nepadėjo, žinoma, ir dr. 
Ereto revolveris... 

Pasitraukęs skubotai iš Vilniaus sykiu su lietuviais, dr. 
Eretas po kelių dienų grįžta į ji su visu traukiniu, išekspedi- 
juotu grąžinti pasilikusius ten valdininkus ir įstaigas su valdžios 
turtu. Šita misija dr. Eretui pavyko sėkmingai, nežiūrint tų 
sunkenybių, kurios buvo pastojusios jam kelią šitos savotiškos 
kelionės metu. Sugrįžęs iš jos į Kauną, jis tačiau nerimsta savo 
departamento darbe: jis prašosi savo ministerio leidimo ir gavęs 
ji stoja į besiformavusi tada I Savanorių Pulką. Šitame pulke 
jis dirbo organizacinį darbą nuo 1920 m. spalių 15 d. iki gruodžio 
6 d., eidamas pulko adjutanto pareigas „pilnas energijos ir pa- 
sišventimo“, kaip sako išduotas jam tarnybinis liudijimas. 


Kai, tarpininkaujant Tautų Sąjungai, prasidėjo derybos su 


“122 


lenkais (Ženevoje ir Briuselyje) ir kai prireikė aktyvesnės in- 
formacinės propagandos užsienyje, kad galima būtų paveikti 
palankiu lietuviams būdu Vakarų Europos opiniją, dr. Eretas 
savo vadovybės buvo atšauktas iš karo tarnybos ir nuvyko, kaipo 
lietuvių delegacijos spaudos attachė į užsienį informuoti spau- 
dai, skaityti paskaitoms, ir kitaip propaguoti sulaužytų lietuvių 
tautos teisių atstatymo reikalui. Aplankoma visų pirma tie 
kraštai, kur vyko derybos su lenkais (Šveicariją, Belgija), o 
paskui ir tie kraštai, kuriuose buvo susidarę lietuviams šiokių 
ar tokių interesų. 

Bus čia savo vietoje pažymėti, kad iš vienos tokios kelio- 
nės dr. Eretas atsivežė Lietuvai pripažinimą de jure. Būtent, 
atvykęs į Helsinkius spaudos ir propagandos reikalais, jis buvo 
lietuvių bičiulio prof. Niemi paragintas daryti diplomatinių žy- 
gių Lietuvos pripažinimo naudai. Susižinojęs ant greitųjų su 
Užsienių Reikalų Ministerija, jis ėmė daryti demaršų, kurie 
netikėtai greit apsivainikavo pasisekimu. 

1921 metai „Eltos“ organizavimosi istorijoje bene bus reikš- 
mingiausi ta prasme, kad jų eigoje galutinai susiformavo šitos 
įstaigos kadrai Lietuvoje ir užsienyje ir jos santykiai su kul- 
tūringu pasauliu. 1922 m. pradžioje informacinis darbas buvo 
jau suimtas į pastovius organizacinius rėmus ir sykiu buvo 
nustojęs to spirginančio aktualumo, kurio jis turėjo formuojan- 
tis Lietuvos Valstybei ir ypač kovojant su lenkais. Todėl dr. 
Eretas, gravituodamas labiau į kitas dar neišbandytas sritis, pa- 
lieka tų metų pavasario pradžioje (II.4) savo tarnybą Užsienio 
Reikalų Ministerijoje ir apsisprendžia ieškoti pritaikymo savo 
jaunoms jėgoms kur kitur. 

Ano meto Užsienių Reikalų Ministeris, reikšdamas dr. Ere- 
tui pripažinimą atskiru raštu, yra parašęs šiuos žodžius: „Už- 
sienių Reikalų Ministerija, aukštai įvertindama Tamstos orga- 
nizacinį sugebėjimą ir pasišventimą, kuriuo Tamsta darbavaisi 
tokį ilgą laiką sunkiausiose Lietuvos Valstybės valandose ir su 
tokiu atsidavimu kovojai prieš visokias mūsų priešininkų sklei- 
džiamas neteisybes apie mūsų jaunos valstybės kūrėjus ir ben- 
dradarbius, nujaučia Tamstos pasitraukimą, kaipo didžiai skau- 
dy.“ Šie žodžiai buvo ne tuščio mandagumo pareiškimas, bet 
tikras įvertinimas naudingų Lietuvai pastangų. 

6. — Išėjęs iš valstybinės tarnybos dr. Eretas anaiptol ne- 
sumažino savo aktyvumo: jis tik atsipalaidavo nuo pastovaus 
inkaro, kuris jį laikė pririštą prie aiškiai aprėžtos pareigos. 
Šiaipjau jo tuometinis veikimas ėjo plačiai išsišakojusios upės 
pavidalu: akademinis darbas iš pradžios Aukštuosiuose Kur- 
suose, paskui Universitete, visuomeninis kultūrinis veikimas ir 
politinė akcija, — štai pagrindinės linkmės, kuriomis reiškėsi 
jo veikla. Iš šitų linkmių poeltinio periodo pradžioje bene bus 
reikšmingiausia politinė akcija, kurios fatališki atgarsiai dar 
iki šiolei nėra visai išgyventi dr. Ereto gyvenime. 


= 


Norint suprasti jauno daktaro psichologiją, reik skaitytis 
su ta aplinkybe, kad jo tarnybinis darbas ir visuomeninė akcija 
išsivystė seimų laikais, kai visuotinis įsipolitikavimas egzaltavo 
visuomenėje pasitikėjimą išganomąja politinės akcijos reikšme. 
Neatsiliko nuo šitos bendros nuotaikos ir dr. Eretas ir ėmė linkti 
į tą politinę grupę, kuri labiausiai atitiko jo socialinę ir religinę 
pasaulėžiūrą, būtent, į krikščionių demokratų partiją. I ją jis, 
aplinkybių paragintas, įstojo ir praėjo į Seimą. 

Dabar negali būti abejonės, kad dr. Ereto įstojimas į po- 
litinę partiją ir pastatymas ar tik sutikimas pastatyti savo kan- 
didatūrą į seimą buvo aiški taktinė klaida. Politinė akcija 
neišvengiamai yra susijusi su politine įvairių grupių kova. Dr. 
Eretui einant į šitą kovą, galima buvo spėti, kad jo padėtis 
šitoje kovoje bus visados pašlijusi i pralaimėjimą jau dėl tos 
vienos priežasties, kad tai, kas yra leidžiama ar dovanojama iš- 
vidinėje piliečių kovoje, yra neleidžiama ir nedovanojama pa- 
greitintu tempu įsinaturalizavusiam piliečiui', kuris idėjinių 
priešininkų akyse yra visų pirma neprašytu įsiveržėliu. 

Kai kildavo anksčiau jo kvietimo į Lietuvą klausimas, be- 
veik kiekvienas nesvyruodamas šitą kvietimą palaikydavo, nes 
kiekvienas savo širdies gilumoje turėio vilties, kad šis gabus 
ir veiklus jaunuolis galės būti naudingas jo grupės reikalams. 
Net tada, kai dr. Eretas, spręsdamas stojimo į partiją klausimą, 
teiravosi nuomonės pas vieną kitą savo draugą, neatsirado nė 
vieno, kas pažiūrėtų i šitą klausimą ne vienos kurios, savos ar 
tik simpatizuojamos, partijos akimis, bet visos lietuvių visuo- 
menės atžvilgiu. Nestebėtina, kad šituo klausimu nesusiorien- 
tavo ir jis pats. 

Būdamas iš esmės idėjinio nusistatymo ir veiklaus nusitei- 
kimo žmogus, dr. Eretas pažiūrėjo į politiką ir į partiją, kaipo 
i priemones savo pasaulėžiūrinei programai realizuoti. Tuo tar- 
pu šita idėjinė akcija, siekianti politinėmis priemonėmis katali- 
kų visuomenės susipratimo ir suaktyvėjimo, katalikiškos akci- 
jos, arba visuomenės rechristianizacijos linkme, dar labiau pa- 
sunkino jo poziciją politinėje plotmėje. Prieš jį griežtai apsi- 
sprendė visa laisvamaniškoji lietuvių visuomenės dalis ir dargi 
tie tautiškai nusistatę katalikai konservatoriai, kuriems propa- 
gavimas katalikiškosios akcijos ir radikalesnės socialinės pro- 
gramos yra kažkokie nesuprantami naujovės padarai. Tuo bū- 
du prieš dr. Ereto politinę veiklą stojo piestu du sparnu: radi- 
kaliai laisvamaniškas ir konservatyviai tautiškas. 

Eidamas į politiką audringais laikais dr. Eretas, žinoma, 
nenumatė visų laukiančių jį šioje srityje sunkenybių ir nema- 
lonybių. Čia suvaidino, šalia idėjinių įsitikinimų, ir kitos vi- 


* Dr. Eretas buvo priimtas į Lietuvos piliečių skaičių 1922 m. pu- 
sėje Ministerių Kabineto nutarimu, einant tų laikų veikiančiais įsta- 
tymais. 


> 14 


sai dar jauno žmogaus ypatybės. Paskatintas žymaus pasise- 
kimo kitose veikimo srityse, — pasisekimo, kuris tiek karčiai 
buvo stebimas jo idėjinių priešininkų, jis kiek pasidavė ir jau- 
nai bravūros nuotaikai, kuri stumia jaunus žmones, kartais vi- 
sai nenugalimai, į naujus savo jėgų bandymus ir pritaikymus. 
Žinoma, suvaidino čia savo rolę ir ambicijos jausmas, kuris ne- 
buvo svetimas šitam naujam Lietuvos piliečiui. 

Bet bene didžiausią rolę dr. Ereto apsisprendime politikos 
srityje bus suvaidinusi imponuojanti kun. Krupavičiaus asme- 
nybė. Mano įsitikinimu, ateities istorikas turės konstatuoti, kad 
kun. Krupavičius buvo seimų laikais žymiausias Lietuvos poli- 
tikas ir visuomeninis veikėjas. Šitas valingas, veiklus, ryžtin- 
gas ir materialiai švarus žmogus, jau dabar aišku, įrašė neišdildo- 
momis raidėmis savo vardą politinėje ir socialinėje Lietuvos is- 
torijoje: juk jis savo tiesiog titaniškomis pastangomis padėjo 
pagrindą socialinei mūsų visuomenės pusiausvyrai (agrarinė re- 
forma) ir tuo pačiu suredukavo neproporcionaliai įsigalėjusį 
mūsų krašte lenkiškąjį gaivalą. 

Šitas galingo užsimojimo politikas ir šiaipjau įdomus asmuo 
negalėjo neimponuoti jaunam dr. Eretui ir savaime jo netraukti 
į savo veikimo orbitą. Dirbti su tokiu žmogumi, kuris turėjo 
daug davinių būti vadu Seimų laikais, buvo jaunam žmogui ne 
tik įdomu, bet ir tiesiog nenugalimai žavu. Visa tai padidino dr. 
Eretui pagundą pasileisti politinės karieros keliu. Jis šitai pa- 
gundai ir pasidavė. 1923 m. pavasarį jis praėjo nuo 1 apygar- 
dos (Marijampolėje) į II Seimą, iš kurio, jei neklystu, išėjo ne- 
laukdamas jo kadencijos galo. 

Seime dr. Eretas labiausiai atstovavo tokiems kultūriniams 
reikalams, kaip jaunuomenės globa, blaivybė, švietimas, ir mažai 
buvo aktyvus grynai politiniuose klausimuose. Apskritai, šitas 
žymus organizatorius, gabus kalbėtojas ir vaisingas pradininkas 
(iniciatorius) nei partijoje nei seime nepaliko žymesnių pėdsa- 
kų iš savo veikimo. Buvo tam ištisa eilė priežasčių. Dr. Eretas 
neturėjo iš tikro pakankamai davinių lietuviškajai politikai va- 
ryti seimų laikais. Per mažai dar surištas su lietuvių visuomenės 
šaknimis, jis, be to, pasižymėjo ypatybėmis, kurios nebuvo pa- 
lankios politiniam vadovavimo darbui. Tam tikras individualiz- 
mas, kartais politinio takto stoka, nesistengimas daryti sau drau- 
gų, nepaisymas greit augančio priešininkų skaičiaus ir šiaipjau 
nenoras atsidėti politinei akcijai su visa siela, — visa tai pa- 
darė, kad šita akcija negali būti pavadinta tikrai sėkminga, pa- 
lyginant ją su kitomis jo veikimo sritimis. 

Politinėje akcijoje dr. Eretas viena tikrai yra pasiekęs: vie 
nu kitu neapmąstytu žodžiu, vienu kitu neatsargiu žygiu, o ypač 
savo kitoniškumu, kuris pas mus dažnai laikomas didele nuodė- 
me, jis prisigamino daug atkaklių ir kartais nesugebančių apie 
jį objektyviai spręsti priešininkų, kurie kiekviena proga buvo 
pasiryžę pulti jį visomis turimomis priemonėmis. Ypač aštri ir 


Moy A 


dažnai neteisinga kampanija prasidėjo spaudoje, kuri protarpiais, 
progai pasitaikius, pasikartoja net iki šiolei. Žmonės, kurie 
lengvai dovanoja stambius faux pas žymiausiems mūsų visuome- 
nės politikams, kartais sugeba priskaldyti visus vežimus iš kokio 
nors vieno nereikšmingo dr. Ereto pasielgimo. 

Šios kampanijos akivaizdoje vienas dalykas turi būti ypatin- 
gai pabrėžtas: nežiūrint, kartais žiaurių ir neteisingų puolimų, 
dr. Eretas, mano žiniomis, nė vienu polemikos žodžiu neatsakė 
savo puolikams ir nesistengė atremti smūgį tuo pačiu ginklu. 
Maža to: tiems, kas su juo sueidavo tokiuose momentuose, netek- 
davo girdėti iš jo lūpų nė vieno nusiskundimo, nė vieno kartes- 
nio žodžio savo priešininkų adresu: jis tik kuriam laikui pasida- 
rydavo labiau susimąstęs ir melancholiškai nusiteikęs. .. 

Man visados imponuodavo šitokis stojiškas jo užsilaikymas. 
Gaila tik, kad dažnokai nedžentelmeniški jo priešininkai nesi- 
teikė pamąstyti apie tai, ar šitaip būtų elgęsis politikas karieris- 
tas, savanaudis demagogas ar nesuvaldomos ambicijos žmogus. 

7. — Lygiagrečiai su politine akcija, ir net anksčiau prieš ją 
ir vėliau po jos, dr. Eretas dirbo visuomeninį kultūrinį darbą ir 
dirbo, reik pripažinti, daug sėkmingiau, negu politinį. Turėda- 
mas organizacinį stažą nuo jaunų dienų, aktyviai nusistatęs liau- 
diškumo, socialinio teisingumo ir krikščionybės linkme ir turė- 
damas prieš akis skirtumą, kurio yra tarp Lietuvos stovio ir Va- 
karų Europos vaistybių, jis negalėjo nurimti faktiškoje mūsų 
gyvenimo padėtyje, nepabandęs įnešti į ji naujos srovės ir nuga- 
lėti visų pirma jo amorfiškumą ir inercingumą. Savo tikslams 
siekti jis pasirinko tris aktualias mūsų pokariniame gyvenime 
priemones: blaivybę, sportą ir jaunuomenės organizacijas. Šito- 
mis linkmėmis ir ėjo jo visuomeninis kultūrinis veikimas. 

Paragintas a.a. kan. Tumo, jis prisidėjo 1921 m. prie Lietu- 
vių Katalikų Blaivybės Draugijos atgaivinimo ir blaivybės laik- 
raščio „Sargyba“ įkūrimo. Sykiu ėmė sugestionuoti reikalą 
įkurti blaivybės avangardą vaikų „Angelo Sargo“ draugijos pa- 
vidalu su savo organu „Angelas Sargas“. Šitos idėjos įtakoje iš 
tikro įsikūrė Lietuvoje „Angelas Sargas“ su savo organu, kuris 
vėliau buvo perkrikštytas į „Žvaigždutę“. Blaivybės idėjos pro- 
pagavime dr. Eretas ilgai nesiliovė, dalyvaudamas aktyviai Blai- 
vybės Draugijos akcijoje, padėdamas Studentų Ateitininkų Ab- 
stinentų Korporacijai, gindamas blaivybės reikalus seime ir 
šiaipjau kovodamas už blaivybę savo nuolatinėse kelionėse po 
visą Lietuvą. Buvo laikai, kai dr. Eretas buvo vienas iš popu+ 
liariausių blaivybės idėjos propagatorių Lietuvoje, bet po to, 
kaip jis ėmė trauktis iš visuomeninio kultūrinio veikimo labiau 
į akademinę plotmę, jo blaivybinis veikimas liko nustumtas į an- 
traeilį planą. 

Vienu laiku su susirūpinimu blaivybine akcija dr. Eretas 
prisidėjo ir prie sporto propagavimo ir kėlimo Lietuvoje. 1921 
met. jis kviečiamas nariu į Lietuvos Fizinio Lavinimo Sąjungos 


m= 


(LFLS) Centro Valdybą ir sykiu su kitais Centro Valdybos na- 
riais organizuoja pirmąją platesnę sporto šventę ir kuria su jais 
laikraštį „Sportas“. Vėliau, negalėdamas sutarti su LFLS-o va- 
dovybe dėl racionalios kūno kultūros supratimo, jis kuria 1922 
met. drauge su K. Dineika Lietuvos Gimnastikos ir Sporto Fe- 
deraciją (LGSF) ir padeda jam įsteigti kūno kultūros laikraštį 
„Jėga ir Grožis“. 

1923 m., atsiradus dar daugiau sporto organizacijų, jis daly- 
vauja drauge su kitais Lietuvos Sporto Lygos organizavime ir 
tampa jos Centro Komiteto nariu; toje pozicijoje jis pasilieka 
keletą metų. Šita Lyga turėjo savo uždaviniu koordinavimą vi- 
sos Lietuvos sporto reikalų federaciniais pagrindais ir centrali- 
zuotą kovą už geresnę kūno kultūros ateiti. Tokiu būdu ilgą 
laiką dr. Eretas buvo aktyvi figūra sporto gyvenime, dalyvau- 
damas asmeniškai, be kita ko sporto šventėse, olimpiadose, lenk- 
tynėse ir t.t. Sporto aikštėse dažnai galima buvo matyti prakaitu 
rasojančią jo kaktą ir girdėti skardų jo komandos balsą. 

Bet svarbiausia visuomeninės kultūrinės akcijos sritis buvo 
dr. Eretui jaunuomenės organizavimas, ypač pavasarininkų, žy- 
miai mažiau ateitininkų. Šitoje srityje darbas jam geriausiai 
sekėsi; čia jis parodė daug ne kasdien sutinkamų sugebėjimų ir 
užsimojimų. Bet kadangi šitas darbas ėjo lietuvių katalikų vi- 
suomenės susipratimo ir suaktyvėjimo linkme ir katalikiškosios 
akcijos prasme, tai jis labai nepalankiai buvo matomas radikaliai 
laisvamaniškosiose ir tautiškai konservatyvinėse sferose, kurios 
buvo linkusios kartais dėl neišmanymo, kartais dėl tendencingu- 
mo laikyti šitą darbą integraline krikščioniškai demokratiškos 
politikos dalimi. Šitas dr. Ereto priešininkų nusistatymas šiuo 
atveju buvo jau nepateisinamas, nes, jei galėjo būti suprantamas 
reikalavimas, kad jis nesikištų aktyviai į politines lietuvių vi- 
suomenės kovas, tai reikalavimas atsisakyti šitoje visuomenėje 
nuo visuomeninės kultūrinės akcijos savo pasaulėžiūros linkmę 
būtų visai nepateisinamas individualinio reiškimosi teisių aprė- 
žimas. Šiaip ar taip dr. Ereto visuomeninis kultūrinis veikimas 
palaikydavo jo priešininkus agresyvumo stovyje net ir tada, kai 
jis buvo jau išėjęs iš politinės akcijos ir apsiribodavo visuome- 
nine kultūrine sritimi. 

Dr. Eretas nepraleisdavo progos aktyviau pasireikšti atei- 
tininkuose tiek paskaitomis, tiek organizaciniais paragini- 
mais. Su studentų menininkų draugija „Šatrija“ jis buvo dar 
arčiau suėjęs, kaipo jų garbės narys. Bet visa jo energija buvo 
nukreipta į liaudišką lietuvių katalikų jaunuomenę, susispietusią 
„Pavasario“ sąjungoje. Čia jo organizacinis ir vadovaujamasis 
*alentas pasirodė visoje savo pilnumoje po to, kaip metinėje są- 
jungos konferencijoje 1922 m. jis buvo išrinktas sąjungos pir- 
mininku, kuriuo išbuvo iki 1928 m. pabaigos. 

Dr. Ereto pirmininkavimo laikotarpyje „Pavasario“ sąjunga, 
„irtusi ilgainiui federacija, yra padariusi milžinišką žingsnį pir- 


325622 


= 17 


myn palyginant su tuo, kus ji buvo pirma. Amorfiška ir dar ma- 
žai veikli organizacija, vargais negalais išriedėjusi iš rusų jun- 
go, iš vokiečių okupacijos ir valstybinio Lietuvos formavimosi 
sūkurio, virto drausminga organizacija, ir tvarkingai surikiuota 
su plus minus 600 kuopų ir keliomis dešimtimis tūkstančių narių. 
Tai iš tikro buvo „ekspansijos ir viešumon savo pajėgų pareiš- 
kimo etapas“, kaip paskui buvo teisingai išsireiškęs dr. Ereto 
įpėdinis dr. J. Leimonas (ž. „Pavasario“ Sąjungos istoriniai 
bruožai, Kaunas 1931 m. 34 p.). 

Pats dalyvavęs katalikų jaunuomenės organizacijose Švei- 
carijoje, paskui turėjęs nemaža progų stebėti per savo dažnas 
keliones po Vakarų Europą kitų kraštų jaunuomenės gyvenimą, 
dr. Eretas turėjo galimybių žymiai reformuoti organizacinio 
jaunuomenės gyvenimo bei veikimo formas Lietuvoje. „Pavasa- 
rio“ Sąjunga pajuto jau tai kitais jo pirmininkavimo metais, t. y. 
1923 m., kai metinė konferencija ėjo visai kitokioje nuotaikoje ir 
kitokiose pasireiškimo lytyse. Negaliu čia kiek smulkiau ap- 
rašinėti visą „Pavasario“ reorganizacijos ir augimo eigą; tesumi- 
nėsiu vien kelis stambesnius etapus. 

1923/1924 metais „Pavasario“ Sąjunga persitvarko jierar- 
chiniu būdu į 28 rajonus, suskirstytus į 4 regijonus. 1924 m. lie- 
pos mėnesyje buvo surengtas Šiauliuose pirmas didžiulis pavasa- 
rininkų kongresas, kuriame dalyvavo apie 7.000 pavasarininkų su 
vėliavomis, orkestrais, chorais ir t.t. Tai buvo pirmas tos rū- 
šies kongresas, labai ryškiu būdu apvaldęs lietuviškųjų masių 
amorfiškumą. 1925 m. buvo įkurtas „Pavasario“ Liaudies Uni- 
versitetas, paskui pavadintas Vyskupo Valančiaus vardu. 1926 
met. petvarkomas anksčiau (1923 m.) ikurtas „Pavasarininkų 
Vadas“ į „Jaunimo Vadą“, kuriam dabar skiriama daugiau dė- 
mesio, kaipo vadovaujamųjų kadrų organui. 

1926 m. dr. Eretas vyksta, kaipo Lietuvos katalikiškosios 
jaunuomenės atstovas, į Eucharistinį Kongresą į Chicago ir po 
to važinėja su prakalbomis po lietuvių kolonijas ir lanko gimi- 
niškų pavasarininkams „Vyčių“ kuopas. Šita kelionė buvo stam- 
biausia grandis užmezgant santykių grandinę su kitų kraštų lie- 
tuvišku ir nelietuviškų jaunimu. 

1927 m. įvyksta Kaune jubiliejinis „Pavasario“ Sąjungos 15 
metų kongresas, kuris sutraukė į Kauną apie 11 tūkstančių gerai 
suorganizuotų pavasarininkų su visomis savo pasireiškimo lyti- 
mis. Į kongresą, be kitų svečių iš užsienio, gausiai puvo atvykę 
lietuvių vyčiai iš Šiaurės Amerikos. Kongresas, neskaitant vie- 
no kito nenumatyto debesėlio, praėjo su pakelta nuotaika ir pa- 
liko neišdildomų įspūdžių mačiusiems jį ir jame dalyvavusiems 
žmonėms. Tai buvo paskutinis stambesnis dr. Ereto pirmininka- 
vimo pavasarininkams laikų įvykis. Kitais 1928 m. per metinę 
Sąjungos konferenciją įvykusią gruodžio mėnesyje, jis atsisakė 
dėl susilpnėjusios sveikatos nuo Centro Valdybos Pirmininko 


— 18 — 


pareigų ir, perleidęs jas naujai išrinktam pirmininkui dr. Leimo- 
nui, dalyvavo toliau atspėdamas sąjungos gyvenime, kaip jos 
garbės pirmininkas, parinktas šiai garbingai pareigai jau Šiau- 
lių Kongrese. 

1932 m. turėjo įvykti jubiliejinis kongresas Kaune, skiriamas 
„Pavasario“ Federacijos 20 metų sukakčiai paminėti. Dr. Ere- 
tas buvo paskirtas to kongreso šefu; visi organizaciniai darbai 
jau buvo atlikti, buvo jau laukiama atvykstant 15 tūkstančių pa- 
vasarinnikų, bet, negavus reikiamo leidimo, nuo kongreso teko 
atsisakyti. - To vietoje buvo suorganizuota visa eilė rajoninių 
kongresėlių. Už pasakytą viename tokiame kongresėlyje (Ma- 
rijampolėje) kalbą dr. Eretas policijos liudijimu ir komendan- 
to nutarimu buvo nubaustas sykiu su prof. Pr. Dovydaičiu ir dr. 
J. Leimonu trimis mėnesiais kalėjimo, inkriminuojant jam „kur- 
stymą vienos visuomenės dalies prieš kitą ir prieš vyriausybę“ 
(Marijampolės Apskrities Karo Komendanto nutarimas 75 Nr. 
iš 1932.VII.13 d.). 

Suimtas Kaune liepos 14 d. jis buvo kalinamas sykiu su dr. 
Leimonu, o paskui ir su prof. Dovydaičiu Marijampolės Kalėji- 
me iki rugsėjo 7 d. Ir šitą savo likimo bandymą jis priėmė su 
stojišku tvirtumu. Iš kalėjimo jis išėjo su ta pačia giedra nuo- 
taika, kuri ji niekados nepalieka, nežiūrint to, kad jis nesitarė 
esąs kaltas. Vėliau jis yra man taręs šiuos reikšmingus žodžius: 
„Tada tai tikrai nesu buvęs kaltas, bet kadangi anksčiau teko da- 
ryti klaidų, tai labai neprotestuoju prieš šitą likimo bausmę“. 

Turint galvoje opų pas mus inteligentiškos šeimos klausi- 
mą, bus ne pro šalį pažymėjus dr. Ereto visuomeninio kultūrinio 
veikimo paraštėse šeiminę jo padėtį. Jau 1925 m. jis sudarė šei- 
mą, kuri galėtų eiti pavyzdžiu toms dažnokoms mūsų inteligentų 
šeimoms, kurios yra neomaltuzianiškai nusistačiusios. Vedęs 
p-lę Oną Jakaitytę, dabar gimnazijos mokytoją, yra sulaukęs su 
ja gana gausios šeimelės. 

Vyriausias jo vaikas jau eina mūsų pradžios mokyklą; deja 
jau ir jam teko patirti jo tėvui daromų nemalonybių kartumą. 
Kartais grįždamas iš mokyklos, jis su ašaromis nusiskundžia, 
kad ten draugai nenori pripažinti jį esant lietuvį. Mat, tėvai, 
atiduodami vaiką į mokyklą, įregistravo ji lietuviu, bet Savival- 
dybės Švietimo Skyriaus tarnautojai ėmė kvestionuoti šito įre- 
gistravimo teisingumą ir įsileido su tėvais į diskusijas, įrodinė- 
dami, kad šveicariečio sūnus negali būti lietuvis. Šitie abejoto- 
jai nesuprato nei tikros dr. Ereto padėties Lietuvoje, nei jo nu- 
sistatymo tautiniu klausimu. 

Jis sugebėjo įsijungti su visu atsidėjimu ir nuoširdumu į pi- 
lietinį, kultūrinį ir tautinį savo naujos tėvynės gyvenimą. Ki- 
taip jis nesupranta pilnaverčio ir pilnateisio piliečio padėties vi- 
suomenėje, kurioje ir kuriai jis gyvena ir veikia. Kaipo toks, 
jis registruoja savo šeimą ir tame skaičiuje patį save lietuvių 


— 19 — 


tautybės nariais. Kai jam minėtieji švietėjai norėjo įrodyti to- 
kio registravimo netikrumą, jis galėjo teisėtai pamanyti: keisti 
šitie žmonės; duodi jiems lietuviškai suformuotą inteligentiš- 
kają šeimą, o jie šitos dovanos tinkamai priimti nesugeba... 


Iki šiol nieko nesu pasakęs apie dr. Eretą, kaipo apie profe- 
sorių. Tuo tarpu akademinis pašaukimas yra reikšmingiausias 
jo gyvenime ir veikime. Sulig tuo, kaip jis traukėsi iš politikos 
ir kaip darėsi vis mažiau aktyvus net visuomeninio kultūrinio 
veikimo srityje, jis atitinkamai vis daugiau laiko ir energijos 
skyrė akademiniam pašaukimui. Išeikvojęs daug jėgų ir sveika- 
tos praktiniam veikimui, kai to gyvenimas iš jo reikalavo, jis 
pagaliau, galėjo atsidėti savo mylimiausiam visados svajotam 
darbui. Produktyviniame susitelkime jis čia rado geriausią pri- 
taikymą savo gabumams ir kuriamajai iniciatyvai. Todėl pasku- 
tinieji penkeri metai sudaro jo gyvenime labai vaisingos ir in- 
tensyvios mokslinės kūrybos laikotarpį. Dabar jau negalima pa- 
grįstu būdu abejoti apie jo, kaipo mokslininko, vertingumą. To- 
liau ir ketu nušviesti jo akademinį pašaukimą ir padaryti trum- 
pa apžvalgą jo mokslo darbų, kad jo kultūrinė tarnyba Lietu- 
voje galėtų būti įvertinta tikroje šviesoje. 


II. 


AKADEMINIS PAŠAUKIMAS IR MOKSLO DARBAI 


1. Aukštųjų Kursų lektorius. — 2. Lietuvos Universiteto ekstraordina- 
rinis profesorius. — 3. Savo kelio ieškojimas. — 4. Mistinės literatūros 
studijos. — 5. Vokiečių literatūra ir Goethė. — 6. Akademinės karieros 


vingiai ant ordinatūros slenksčio. 


1. — Dar būdamas studentu dr. Eretas svajojo apie akade- 
minę karierą, juo labiau, kad kartais jam tekdavo išgirsti ati- 
tinkamų paraginimų iš savo profesorių. Susidėjęs su lietuviais 
ir atvykęs Lietuvon kultūrinio darbo dirbti, jis anaiptol netu- 
rėjo reikalo atsisakyti nuo savo aspiracijų, surištų su akademi- 
niu pašaukimu. Atvirkščiai, labai greit jam pasitaikė proga pa- 
daryti pirmus žingsnius šio pašaukimo realizavimo linkon. 

Atvykęs į Kauną, kaip žinome, 1919 m. rudenį, jis dar tais 
pačiais metais gavo pakvietimą įeiti į organizuotų tuomet Aukš- 
tujų Kursų humanitarinio skyriaus branduolį, kuriame jam teko 
dirbti organizacinį darbą drauge su prof. E. Volteriu, J. Vabalu- 
Gudaičiu ir k. Aukštiesiems Kursams atsidarius 1920 m. sausio 
27 d., dr. Eretas ėmė juose dėstyti vokiečių kalbą ir literatūrą. 
Tą darbą jis dirbo ištisus dvejus metus, iki Aukštųjų Kursų lik- 
vidavimo 1922 m. 

Maždaug vienu laiku (nuo 1920 m. rudens iki vėlybo 1922 m. 
rudens) dr. Eretas dėstė visuotinę literatūrą ir teatro istoriją 
dramos studijoje. Čia jam padėjo jaustis savo vietoje jo diser- 
tacija apie jėzuitų teatrą, kuri davė jam progos įsigilinti į teatro 
istoriją. 

Tačiau Aukštųjų Kursų laikotarpyje akademinis darbas ne- 
stovėjo dr. Ereto veikime pirmajame plane. Iš vienos pusės 
Aukštųjų Kursų provizorinis pobūdis ir netikra materialinė jų 
būklė, o iš antros pusės įvairūs darbai Informacijos Departa- 
mente ir nuolatinės propagandinės kelionės neleido susidaryti 
aplinkybėms, kurios padarytų galimą visišką atsidėjimą akade- 
miniam darbui. "Tiesa, tokios aplinkybės jam susidarė ne išsyk 
ir tada, kai jis buvo pakviestas į Lietuvos Universitetą. Bet 
šiaip ar taip šitas naujas pakvietimas žymiai giliau jį įtraukė 
į akademinį veikimą ir labiau susiejo jį su jo paties pašaukimu. 

2. — Dr. Eretas pateko į Lietuvos Universitetą per dvilypį 
Teologijos-Filosofijos Fakultetą, kuris savo posėdyje, įvyku- 
siame 1922. VI. 9 d., nutarė pakviesti jį ekstraordinariniu profe- 
soriumi prie visuotinės literatūros katedros nuo tų metų rug- 


— 21 = 


sėjo 1 d. Tuo laiku dr. Eretas turėjo daktaro laisnį už diserta- 
ciją apie jėzuitų teatrą, buvo parašęs platesnį veikalą apie Lie- 
tuvą („Lietuva praeityje, dabartyje ir ateityje“) ir išėjęs dvejų 
metų dėstymo stažą Aukštuosiuose Kursuose. Kitaip tariant, 
jis turėjo tą minimumą, kurio reikalavo ekstraordinariniam pro- 
fesoriui Steigiamojo Seimo Universiteto Statutas. 

Kad dr. Eretas buvo pakviestas į Teologijos-Filosofijos Fa- 
kultetą, nėra atsitiktinis dalykas. Kaipo Friburgo Universiteto 
mokytinis ir todėl taip pat katalikų pasaulėžiūrinio susipratimo 
ir kultūrinio suaktyvėjimo šalininkas, jis visai gerai tiko tai ka- 
talikiškojo atgimimo linkmei, kurią iš pat pradžios buvo pasirin- 
kęs mokslo srityje Teologijos-Filosofijos Fakultetas. Bet isto- 
jimas į šito fakulteto profesūros eiles ne tik nesumažino dr. 
Eretui priešininkų skaičiaus, bet įtraukė jį į naują kovą už savo 
fakulteto būvį, — fakulteto, lygiai nepopuliaraus tiek radika- 
liai laisvamaniškosiose, tiek tautiškai konservatyvinėse sferose. 

Savo steigėjų supratimu Teologijos-Filosofijos Fakultetas 
turėjo laiduoti katalikams bent minimumą to autonominio susi- 
tvarkymo mokslo srityje, nuo kurio katalikai, suinteresuoti savo 
doktrinaline pasaulėžiūra, niekur ir niekados atsisakyti negali. 
Šis minimalinis laidavimas rodėsi juo labiau reikalingas akivaiz- 
doje to liberališkai nihilistiško nusiteikimo, kuriuo yra užsi- 
krėtusi žymi dalis mūsų vyresniųjų inteligentų, intelektualiai 
susiformavusių rusų universitetų neigiamojoje nuotaikoje. 

Tuo tarpu katalikai, pretenduoją į autonominį susitvarkymą 
mokslo srityje, vadinasi, ir tuo pačiu Teologijos-Filosofijos Fa- 
kultetas, susilaukia dažniausiai dviejų priekaištų: pirma, kad jie 
įnešą į mokslą svetimas jam heterogenines tendencijas, ir, antra, 
kad jie panaudoją mokslo priemones savo partyviniams tikslams. 
Kad būtų aiškiau, kokioje atmosferoje ir kokia linkme teko ir 
tenka dirbti prof. Eretui, teesie man leista paaiškinti trumpai 
principinį šitų priekaištų silpnumą. 

Reikalaudami sau ir apskritai savarankiškoms konfesinėms 
ideologinėms grupėms autonominio susitvarkymo mokslo ir švie- 
timo srityje, katalikai anaiptol neteigia, kaip kad norėtų manyti 
jų priešininkai, kad mokslas gali būti skirstomas į katalikiškąjį 
ir nekatalikiškąjį. Katalikai tegali kalbėti vien apie katalikiškąją 
teologiją, kuri, kaip pagrįsta Apreiškimu, yra mokslas kitokia 
prasme, kaip specialieji mokslai, arba net filosofija, tasai bend- 
rasis ir visuotinis mokslas. Tiksliai tariant, negali būti nė kata- 
likiškosios filosofijos, nors gali būti neantikatalikiškoji filoso- 
fija, ir tik tokia yra priimtina katalikams. Dar didesnė nesą- 
monė yra „katalikiškoji geografija“, „katalikiškoji biologija“, 
„katalikiškoji astronomija“ ir t.t.  Susipratę katalikai tokios 
nesąmonės niekados sau nereikalauja, nes jie lygiai neigiamai 
vertina mokslo atžvilgiu tiek katalikiškąją geografiją, tiek ir 
antikatalikiškąją geografiją; tiek katalikiškąją istoriją, tiek ir 


= 32 


antikatalikiškąją istoriją; tiek katalikiškąją filosofiją, tiek ir 
antikatalikiškąją filosofiją ir t.t. Jie tik teigia, kad katalikai 
turi teisę apsidrausti nuo antikatalikiškosios filosofijos, antika- 
talikiškosios istorijos, antikatalikiškosios geografijos, antikata- 
likiško gamtamokslio ir t.t., ir kad šitas apsidraudimas geriau- 
siai gali įvykti autonominio susitvarkymo priemonėmis mokslo 
ir švietimo srityje. 

Katalikų priešininkai nespėja net, kaip dažnai antikatali- 
kiškasis mokslas yra katalikams brukamas per prievartą, kaipo 
grynas pinigas, tuo tarpu šitas antikatalikiškasis mokslas nė kiek 
nėra vertingesnis už katalikiškąjį mokslą, kur katalikiškumas 
negali būti pateisintas, t. y. filosofijoje ir specialiuosiuose moks- 
luose. Jau vieno šito fakto pakaktų, nekalbant apie kitus mo- 
tyvus, kad galėtų būti pateisintas katalikų reikalavimas autono- 
minio susitvarkymo teisių mokslo ir švietimo srityje. 

Antras priekaištas dėl katalikų partyvumo mokslo priemo- 
nių panaudojime negali būti katalikams taikomas daugiau, kaip 
bet kuriai kitai ideologinei grupei: partyvinių žmonių pasitaiko 
tarp katalikų lygiai taip pat, kaip ir kitose grupėse. Katalikai 
nesudaro šituo atžvilgiu nieko išskiriamai partyvaus, tik jų pa- 
saulėžiūra dažnai yra tendencingai painiojama su partyvumu. 
Tuo tarpu katalikiškumas, kaipo toks, ne daugiau yra partyvus, 
kaip, pav., tautiškas arba laisvamaniškas nusistatymas. 

Tokių nepagristų priekaištų nuotaikoje ėjo akcija prieš 
Teologijos-Filosofijos Fakultetą beveik nuo pat jo atsiradimo. 
Suprantama savaime, kad šitie priekaištai dar stipresniame laips- 
nyje buvo taikomi prof. Eretui jau tik dėl to, kad jis tam tik- 
rame savo buvimo Lietuvoje laikotarpyje buvo įsipainiojęs į po- 
litinę visuomeninę kovą. Todėl jis gal labiau už kitus fakul- 
teto narius kentėjo ir negalėjo ramiai dirbti kuriamąjį darbą dėl 
tos tendencingos akcijos, kuri buvo varoma prieš Teol.-Fil. Fa- 
kultetą ir ypač prieš kai kuriuos jo profesorius. 

Kaip dera kiekvienam susipratusiam profesoriui, taip ir 
prof. Eretas, neatsižiūrėdamas į kliūtis, sąmoningai ir paraleliai 
plėtojo savo veikimą dviem linkmėmis: mokymo ir mokslo. 
Pirmuoju atžvilgiu jam rūpėjo ruošti iš lietuvių tarpo mokytojų 
germanistų; antruoju — prisidėti savo kuriamuoju darbu prie 
literatūros mokslo išvadavimo iš antikatalikiškų tendencijų, ku- 
rios yra jame įsigalėjusios pozityvizmo ir liberalizmo įtakoje. 

Kaipo germanistų ruošėjas mūsų mokykloms, prof. Eretas yra 
priimtinas Lietuvai labiau, negu kas kitas. Kilęs iš vokiškosios 
Šveicarijos jis nėra linkęs propaguoti per savo paskaitas ir moks- 
lo veikalus kokių nors nacionaliai politinių vokiečių idėjų. Šituo 
atžvilgiu reikšmingi yra šie jo žodžiai, išspausdinti jo „Vokiečių 
Literatūros Istorijos“ (Kaunas 1931) „Pratartyje“. „Kiek praei- 
tyje mūsų krašto reikalai buvo su Rytais susiję, tiek dabartis 
jungia juos su Vakarais. Tai mums uždeda pareigą nuodugniai 


— 23 — 


pažinti į mūsų akiratį įžengusią Vakarų kultūrą. Į ten pažvelgę 
pirmiausia pastebėsime artimiausius mūsų kaimynus — vokiečius. 
Vistiek, koki būtų su jais oficialiniai mūsų santykiai, ar kaip 
jie mus traktuotų, svarbu žinoti, kas jie yra.  Susipažįstama 
įvairiose kultūros srityse, todėl aišku, kad negalima aplenkti ir 
jų raštijos. — Pažinti jų literatūra juo maloniau, kad ji nėra 
ištisai susijusi su vienu kuriuo politiniu vienetu, bet apima, be 
Vokietijos, dar kitus plotus, kaip antai, Austriją ir (bent iš da- 
lies) Šveicariją, ir net atskiras Prancūzijos, Belgijos, Danijos, 
Vengrijos ir Rumunijos dalis; be to, ji gyva Amerikoj ir kuria- 
ma žydų kuone visuose pasaulio kampuose. Tai ne kokia ,„Na- 
tionalliteratur“, o bendra žmogaus kūryba, reiškiama vokiečių 
kalba, kuria daug kas naudojasi kaip tam tikru įrankiu, tuo nė 
nemanydamas identifikuotis su pasitaikančiomis jos literatūroj 
politinėmis idėjomis. — Tokia prasme aš dėstau tą literatūrą 
jau nuo 1920 m., pirmiausia Aukštuosiuose Kursuose, vėliau Lie- 
tuvos ir paskui Vytauto Didžiojo Universitete; tokia prasme aš 
stengiaus ją aprašyti ir šioje pirmoje savo darbo dalyje“ (I da- 
lis: Vi p.). 

Nėra baimės, kad mūsų tarpo žmonės, perėjusieji tokią mo- 
kyklą ir paskui pasiųsti specializuotis į užsienį, taptų kultur- 
triger'iais germanizatoriais: iš tokios mokyklos tegali išeiti vien 
naudingi germanistai kultūrininkai, nors jie kartais ir gali savo 
kvalifikacijomis stovėti vokiečių kalbos praktikoje kiek žemiau 
už gimusius ir augusius Vokietijoje žmones. Šiuo metu jau ga- 
lima būtų priskaityti visą eilę dirbančių mokytojo darbą mūsų 
mokyklose mokytojų germanistų, išėjusių mokslą Teol.-Fil. Fa- 
kultete. 

Mokslinės kūrybos srityje prof. Eretas eina tam tikro revi- 
zionizmo linkme, kuri jam įkvėpta Friburgo Universiteto ir jo 
didelio mokytojo germanisto, prof. Nadlerio. Ta linkmė yra vie- 
na iš apraiškų, kuriomis reiškiasi katalikiškasis atgimimas kul- 
tūros srityje. Atsigriebdami nuo tų smūgių, kurių sudavė ka- 
talikų pasauliui XIX šmtm. liberalizmas ir pozityvizmas ir at- 
gaudami vėl mokslinę kuriamąją iniciatyvą, katalikai mokslinin- 
kai yra pasišovę perkainoti antikatalikiškuosius įvertinimus, ku- 
rie buvo įsigalėję moksle tendencingomis liberalizmo ir pozity- 
vizmo pastangomis, nes, jų supratimu, jei nėra tikras „katali- 
kiškasis“ mokslas (čia vėl turima galvoje filosofija ir specialieji 
mokslai), tai ne daugiau yra tikras ir antikatalikiškasis mokslas, 
taip intensyviai proteguojamas plačiajame pasaulyje. Šito „ver- 
tybių perkainojimo“ šviesoje įgauna literatūros istorijoje kito- 
kios reikšmės mistika, barokas, krikščioniškoji literatūra ir kiti 
panašūs dalykai, kurie, kad ir nepatinka tam tikro nusistatymo 
mokslininkams, vis dėlto yra literatūros istorijos faktai, su ku- 
riais tenka skaitytis pagal tikslius mokslinio tyrinėjimo metodus. 

Šalia kalbamojo revizionizmo kitas ryškesnis bruožas moks- 


174 


liniame prof. Ereto darbe yra nusistatymas studijuoti literatūrą 
organiškajame sąryšyje su kitomis kultūros sritimis ir su visu 
kultūros organizmu. Tuo galima aiškinti dažnas jo ekskursijas 
į kitas kultūros sritis, pavyzdžiui, į muziką, tapybą, visuomeninį 
gyvenimą ir t.t. Šitų ekskursijų išdavoje yra susidarę nemaža 
prof. Ereto rašinių, kurie, kad ir neliečia tiesioginiu būdu lite- 
ratūros klausimų, vis dėlto nenustoja su jais ryšių, kaipo tam 
tikras jos „pendant“ arba net dugnas. 

Kad galima būtų gauti apytikrį įspūdį apie prof. Ereto 
mokslinę kūrybą ir jo ypatybes, turėsiu pereiti trumpai kelis 
stambesnius etapus, kuriais augo ir brendo jo mokslo darbai. 
Tiesa, nebūdamas nei germanistas nei literatūros istorikas, ne- 
manau įsileisti į jo mokslinės kūrybos tyrinėjimą ar vertinimą; 
statausi daug kuklesnį uždavinį: noriu suteikti visų pirma bi- 
bliografinių žinių, liečiančių prof. Ereto raštus, ir tik šių žinių 
paraštėse sykiu nusakysiu keletą faktų, charakterizuojančių jo 
mokslinę asmenybę, ir jos vieną kartą teigiamą, kitą kartą nei- 
giamą vertinimą, kitų daromą ivairiomis progomis. Iš savęs ne- 
bent pridėsiu vieną kitą ispūdį, gautą iš kolegiško su juo ben- 
dravimo, kuris dažnai lietė mokslo klausimus ir kūrybinius už- 
simojimus. Šie dalykai kartais turi ne mažesnės reikšmės moks- 
linės asmenybės charakteristikai, kaip ir mokslo veikalų tyri- 
nėjimas. 

3. — Žiūrint į dalyką su apytikriu tikslumu, galima numa- 
tyti prof. Ereto mokslinėje kūryboje tris stambesnius tarpsnius. 
Tai būtų, charakteringomis gairėmis einant, pirma, savo kelio 
ieškojimas (1922—1928 m.), antra, mistinės literatūros studijos 
(1928—1930 m.), ir, trečia, vokiečių literatūros istorija ir Goethė 
(1931—1933 m.). Bene bus teisinga pasakius, kad pirmajame 
tarpsnyje prof. Ereto mokslinės pajėgos brendo, antrajame — 
stiprėjo, trečiajame — pražydo. 

Viena iš prof. Ereto mokslinės kūrybos ypatybių yra, jei 
taip galima išsireikšti, kultūrinis gyvenimiškumas: jis visados 
yra linkęs atsiliepti visų pirma į kultūrinio (įskaitant čion ir 
intelektualinį) gyvenimo paraginimus, reikalavimus. Jam jo 
mokslo objektas nėra atsijęs nuo realaus gyvenimo, bet visada 
yra gyva organiškoji šito gyvenimo dalis. Net tada, kai jis rašė 
savo studijas apie mistinę literatūrą, jis iš tikrųjų ėjo savo gy- 
venimiškumo linkme: paragintas Meisterio Eckeharto sukakties 
(1928 m.), jis savaime įsitraukė į tą rehabilitacijos darbą, kuris 
jau nuo kurio laiko stiprių mokslininkų pastangomis atstato 
tikrą mistinės vidurinių amžių literatūros vertę. 

Eidamas moksle savo gyvenimiška linkme, prof. Eretas pir- 
majame savo mokslinio išsivystymo tarpsnyje stengiasi išsiaiš- 
kinti metodologinius ir ideologinius literatūros istorijos mokslo 
pagrindus ryšium su minėjimu tų rašytojų ir šiaipjau kultūros 
veikėjų, kurių sukaktys tuo tarpu pasitaiko. Sykiu jis įtraukia 


K a 


į šitą vagą ir savo klausytojus, ruošdamas su jais viešų iškil- 
mingų seminarinių minėjimų universitete ar kur kitur. 

Prie grynai teorinių dalykų, nesurištų su jokiu sukaktuvi- 
ninku, priklauso šie trys prof. Ereto straipsniai: 

a. Filosofišką literatūros kritiką bekuriant (įžengiamoji pa- 
skaita, skaityta Universitete 1922 m.). Logos, 1923 m., 1—2 nr. 
120—134 p. 

b. Filosofija ir poezija. Logos, 1924 m. 1 nr. 68—79 p. 

c. Literatūros nagrinėjimo metodai. Logos, 1929 m. 2 nr. 
154—160 p. 

Ryšium su sukaktiniais minėjimais parašyti pirmajame pe- 
riode šie prof. Ereto straipsniai: 

a. Kantas ir anglų literatūra. Logos, 1924 m., 2 nr. 140—156 p. 

b. Šis tas apie Taine'ą. Logos, 1927 m., 2 nr. 137—163 p. 

c. H. Taine'o filosofinių pažiūrų susidarymo svarbiausi bruo- 
žai. Logos 1928 m., 1 nr. 21—51 p. 

d. Hippolyte Taine. Židinys 1928 m., 5—6 nr. 405—417 p. 

e. H. Taine“o „Meno filosofija“. Logos 1929 m., 1 nr. 17—56 p. 

Ryšium su sukaktiniais minėjimais, bet be tiesioginio trak- 
tavimo literatūrinių dalykų, nors kontakte su jais, yra kilę šie 
prof. Ereto raštai: 

a. Beethoveno jaunystė. Kaunas 1927, VIII + 92 p. 

b. Beethoven (100 metų mirties sukaktuvėms paminėti). 
Židinys, 1927 m., 3 nr. 209—217 p. 

c. Heiligenstadto Testamentas. Židinys 1927 m. 4 nr. 289— 
304 p. 

d. Beethoveno kūryba. Židinys 1927 m., 5—6 nr. 405—422 p. 

e. Pranciškus Schubertas. Židinys 1928 m., 11 nr. 295—310 p. 

Iš šito periodo seminarinių sukaktinių minėjimų, prof. Ereto 
suorganizuotų platesniu mastu, tenka pastebėti šie trys minėji- 
mai, įvykę Universitete: 

a. Byron'o minėjimas 1924 m., 

b. Beethoveno minėjimas 1927 m., 

c. Taine'o minėjimas 1928 m. 

Į šitą pirmąjį savo akademinio darbo periodą prof. Eretas 
žiūri, kaipo į paruošiamąją stadiją savo mokslinei kūrybai: tai 
esą pirmieji moksliniai bandymai, ieškojimas savo kelio ir iš 
dalies populiarizacijos darbai. Tai buvo laikas, kai jis buvo dar 
gilokai įklimpęs į visuomeninę akciją ir todėl dar negalėjo vi- 
sas atsidėti akademiniam darbui. Gerai atsimenu iš to laiko jo 
bodėjimąsi tos akcijos sąvaržomis. Matydamas mane, atsidėjusį 
tuo laiku su visu intensyvumu akademiniam darbui, jis su pasi- 
gailėjimu lingavo galva dėl savo likimo ir svajojo apie tuos lai- 
kus, kai jis galėsiąs visas atsidėti mokslinei kūrybai... 

I pirmojo periodo galą buvo įvykęs polemiškas incidentas 
tarp prof. Ereto ir p. J. D., — incidentas, daugeliu atžvilgiu 
reikšmingas ir įdomus. Kadangi iš šito incidento galutinėje są- 


== jbs 


Skaitoje garbingai išėjo abi pusės, nors abi buvo padariusios 
šiokių tokių klaidų, tebūna man leista nusakyti šito nemalonaus 
abiem pusėm incidento esmę: jo išsisprendimas tiek yra charak- 
teringas prof. Eretui ir sykiu tiek pakelia abi puses virš nepa- 
gristų ambicijų, kad jis gali būti pamokomas polemikoje užsi- 
Spyrusiems Žmonėms. 

1927 m. „Lietuvos“ 128 nr. prof. Eretas įdėjo recenziją J. D. 
brošiūros „Ar paseno Tėnas?“. Joje jis prikišo autoriui, gal be 
tinkamos atodairos į jo asmenį, visą eilę neigiamybių: ideologinį 
nesusipratimą, metodo stoką, neobjektyvumą, neatitikimą tarp 
stiliaus ir traktuojamojo objekto ir k. d. Matyti, kiek per šauni 
jauno profesoriaus bravūra tiek suerzino brošiūros autorių, kad 
šis atsakė jam „Lietuvyje“ (1927 m. 245, 246, 247, 249 ir 250 nr.) 
labai aštriu polemišku straipsniu, pilnu asmeninių puolimų. 
Dėl šito straipsnio asmeniško pobūdžio ponui J. D. nepasisekė 
jį įdėti oficioze ir teko ieškoti jam vietos partyvinėje spaudoje, 
nusistačiusioje prieš prof. Eretą. Koks gi buvo šio pastarojo at- 
sakymas į polemiškąjį straipsnį, nukreiptą prieš jo recenziją? 

Prof. Eretas neatsako į polemiškus puolimus tiesioginiu 
būdu, bet tuo tarpu studijuoja toliau H. Taine'ą, rašo apie jį 
naujų straipsnių ir siunčia juos savo oponentui. Pagaliau, 
1928 m. jis pasirūpina, kad ponui J. D. būtų pasiųstas asmeninis 
kvietimas į jo ruoštą tuomet viešą seminarinį Taine“o minėjimą 
Universitete. P-as J. D. nepasilieka skoloje: už džentelmeniš- 
kumą jis atsilygina tuo pačiu pinigu. Iš pradžios nustebintas jis 
dėkoja minėjimo rengėjams už netikėtą siurprizą; paskui, gavęs 
iš prof. Ereto antrą knygutę apie Taine'ą (Taine'o meno filo- 
sofija), rašo jam laišką su nuoširdžia padėka; konstatuoja, kad 
tarp jų dviejų „nesusipratimų nebėra“, ir kad „yra tik nuomonių 
skirtumo“; pripažįsta prof. Ereto veiklos Lietuvoje naudingu- 
mą ir pažada apie jo veikalą ir spaudoje pakalbėti. Jis ir bandė 
Savo pasižadėjimui ištesėti, bet buvo, kaip girdėjau, pašalinių ap- 
linkybių sukliudytas. 

4. — Metodologinių ieškojimų, bandymų ir populiarizacijų 
Periodas pasibaigė prof. Ereto akademinėje veikloje maždaug 
sulig tuo momentu, kai jis 1928 m. pasitraukė iš visuomeninio or- 
ganizacinio veikimo. Dabar jis jaučiasi moksliškai susiforma- 
vusiu profesoriumi ir pradeda su atsidėjimu platesnio masto 
kūriamąjį darbą. Tyrinėjimo objektu jam dabar eina mistinė 
vidurinių amžių literatūra. Nuo pozityvisto Taine'o, kontrasto 
dėsnio spiriamas, jis pereina prie antipodiško objekto. 

Jei šis tyrinėjimas gali rodytis mažai aktualus dabartinėje 
mūsų kultūrinio išsivystymo stadijoje ir mūsų šių dienų mokslo 
stovyje, tai vis dėlto atsidėjimas studijoms apie mistinę litera- 
tūrą neprieštaravo, kaip jau anksčiau pažymėta, prof. Ereto gy- 
Venimiškam nusistatymui mokslo darbe. Dabar gyvenamas kul- 
tūrinis katalikiškojo pasaulio atgimimas, prasidėjęs XIX šmtm. 


127 


pabaigoje, daro kaip tik aktualų perkainojimą katalikų viduri- 
niais amžiais kurtų veikalų, kurie su tokiu vienašališku antika- 
talikišku ir tuo pačiu nemokslišku nusistatymu buvo vertinami 
XIX šmtm. liberalizmo ir pozityvizmo adeptų. 

Mistinės prof. Ereto studijos prasidėjo straipsniu, įdėtu 
1928 m. į laikraščio „Soter“ 2 nr. (105—160 p.) ir įvardytu „Iš 
mistikos istorijos“. Paties autoriaus paaiškinimu, prikergtu pa- 
aiškinamojoje antraštės dalyje, tai turėjo būti „trumpa mistikos 
istorijos apžvalga nuo primitiviųjų tautų iki Eckeharto, kaip 
įžangą į Vokiečių mistinės literatūros istoriją viduriniais am- 
žiais“. Matyti, ilgainiui prof. Eretui teko atsisakyti nuo noro 
duoti mums sistemingą vokiečių mistinės literatūros istoriją: 
mažas tokio darbo aktualumas mūsų kultūros ir mokslinės min- 
ties stoviui negalėjo jam suteikti stipresnių paraginimų; bet už- 
tat jis dokumentaliai apdirbo ir gražiai išleido visą eilę mono- 
grafijų, liečiančių atskirus mistikus rašytojus. Štai šios stu- 


dijos: 

a. Heinrichas Seuse ir Elsbieta Stagel. Kaunas 1929, VIII + 
64 p. 

b. Heinrichas Seuse ir jo Traktatas apie Tiesą. Kaunas 
1929, 64 p. 


c. Jonas Tauleris iš Strasburgo. Kaunas 1930, IV + 128 p 

d. Meister Eckehartas iš Hochheimo. Kaunas 1930, IV + 
150 p. 

Neapsiimu vertinti šitų studijų iš esmės, nes nei literatū- 
ros nei mistikos srityje neturiu reikiamų kompetencijų; ištrauk- 
siu tik keletą posmų iš mistinės literatūros žinovo prel. J. Nau- 
joko atsargios ir rimtos recenzijos, įdėtos „Tiesos Kelyje“ 
1931 m. 6 nr. ir liečiančios monografiją apie M. Eckehartą. Toje 
recenzijoje, be kita ko, rašoma: 

„Autoriaus daug pasidarbuota, važinėta tose vietose, kur 
Eckehartas gyveno ir dirbo, ieškota medžiagos archyvuose. Taip 
gi žymu ir to laiko aplinkumos studija, dėlto gaunamas pilnokas 
mistiko vaizdas, nors, dėl stokos dokumentų, yra ir spragų, ku- 
rias spėliojimais autorius nenorėjo užpildyti“ (339 p.). 

„Įdomi ir svarbi studijos dalis, kur kalbama apie Eckehartą 
kaipo rašytoją ir stilistą. Smulkiai dėstomi yra jo kalbos pa- 
žymiai: abstraktiškumas, dinamiškumas ir optiškumas. Viskas 
čia nagrinėjama nuodugniai. Iškeliamos aikštėn mėgiamosios 
Eckeharto stilistinės priemonės ir parodomas jo stiliaus origi- 
nalumas“ (341 p.). 

„Autorius Eckeharto asmenį, jo mokslą, darbuotę ir nuopel- 
nus įvertina objektyviai, nors švelniai ir atsargiai. Šioji studija 
naudinga visiems pasiskaityti. Kalbininkams ir literatams ypač 
svarbi antroji jos dalis, [jie] daug gali rasti naudingų žinių 
ir pasimokyti, kaip reikia tos rūšies mokslišką darbą atlikti“ 
(341 p.). 


RL 


Kai tai rašo kvalifikuotas žmogus, pats turėjęs reikalo su 
mistinėmis studijomis, tokio vertinimo reikšmė įgauna ypatin- 
go svarumo. 

5, — Savo mistinėmis studijomis prof. Eretas realiai patei- 
sino suteiktą jam anksčiau ekstraordinarinio profesoriaus titulą. 
Nuo to laiko prasideda tikras mokslinės jo kūrybos žydėjimas, 
kuris, kaipo vienas iš ryškiausių mūsų Universitete, visai pelnytu 
būdu būtų turėjęs pakelti jį į ordinarinius profesorius, jei ne jo 
fatalus likimas, kuris nubloškė jį nuo normalaus akademinio kelio 
kaip tik tada, kai jis reiškėsi intensyviausia moksline kūryba. 
Bet apie tai kiek vėliau. 

Trečias iš eilės prof. Ereto mokslinės kūrybos tarpsnis gali 
būti pavadintas goethišku, nes jis visas yra pareikštas Goethės 
sukakties minėjimo nuotaikos. Šitas tarpsnis iš tikrųjų buvo 
pradėtas vokiečių literatūros istorijos sistematizavimu. Būtent, 
1931 m. prof. Eretas išleido I-jį tomą savo „Vokiečių literatū- 
ros istorijos“ (Kaunas 1931, XI + 250 p.). 

Šio veikalo charakteristikai tebūna man leista pacituoti 
kompetentingo asmens, dr. G. Študeraus, atsiliepimą, įdėtą į 
„Naujosios Romuvos“ 1932 m. 10 nr. Jo recenzijoje, be kita ko, 
pasakyta: 

„Veikalo tikslą — akademinę jaunuomenę vesti į senesnių 
laikų vokiečių raštiją ir poeziją — atitinka vaizdingas ir aiškus 
medžiagos paskirstymas. Dalinimas į atskirus periodus ir jų į 
atskiras literatūros rūšis ir jų atstovus iš pirmo pažvelgimo krin- 
ta į akį.“ 

„Nepaprastai didelę vertę (ypačiai svetimiems vokiečių lite- 
ratūrą studijuojantiems) turi svarbesnių literatūros veikalų 
trumpi turinių atpasakojimai ir tekstų pavyzdžiai, išrinkti iš įsi- 
dėmėtinų veikalų vietų. Knyga todėl nėra tik visur skaitomųjų 
faktų ir tuščių datų rinkinys, bet gyvas vokiečių raštijos ir po- 
ezijos paveikslas atvaizdavimas, kuris įgalina ne tiktai mechaniš- 
kai dalyką išmokti, bet, priešingai, veda prie savarankiško isigi- 
linimo į medžiagą ir, kas yra svarbiausia, skatina ir vilioja senus 
vokiečių literatūros veikalus skaityti ir studijuoti jų originali- 
niuose tekstuose. Autorius tuo yra išpildęs reikalavimą, į kurį, 
deja, tos rūšies veikalų daugumas per mažai arba net visai ne- 
atsižvelgia. Studijuojantis tokiu būdu gali pats kontroliuoti 
autoriaus įvertinamus sprendimus, pridėtus prie reikšmingesnių 
nagrinėtų literatūros paminklų, ir, be to, iki tam tikro laipsnio 
sudaryti savo nuomonę“ (238 p.). 

Šis atsiliepimas apie prof. Ereto „Vokiečių literatūros isto- 
riją“ (I d.) nestovi atskirai pasirodžiusių mūsų spaudoje recen- 
zijų eilėje: didžiausia dauguma recenzentų, galima net sakyti, 
beveik jie visi vertino veikalą nedviprasmiškai teigiamai. 

Nuo tolydinio vokiečių literatūros istorijos išdėstymo pra- 
dėtajame ir plačiai užbrėžtame leidinyje prof. Eretą laikinai 


i 


atitraukė sukaktinis Goethės minėjimas 1932 m. Atsiliepdamas 
į šitą pasaulinio maštabo įvykį ir eidamas savo gyvenimiškumo 
linkme, jis su visu karštumu atsideda goethinėms studijoms, 
juo labiau kad ir pats objektas yra be galo įdomus ir daugeliu 
atžvilgių žavingas. Išdavoje pasirodo periodinėje spaudoje ir 
atskirais raštais visa eilė jo mažesnių ar didesnių studijų apie 
Goethę, iš kurių dvi paskutinės sudaro jau storokas monografi- 
jas. Štai žymesnių iš šitų raštų sąrašas: 

a. Esmingasis Goethe. Naujoji Romuva, 1932 m. 17 nr. 385— 
388 p., 18 nr. 417—418 p. 

b. Goethe ir Schilleris. Židinys 1932 m. 2 nr. 146—158 p. 

c. Goethe po šimto metų. Kaunas 1932 m. 24 p. 

d. Jaunasis Goethe. Jo gyvenimo ir kūrybos kelias. Kaunas 
1932, VIII F 136 p. 

e. Jonas Wolfgangas Goethe. Kaunas 1933, VIII + 263 p. 

Goethinėse studijose bene ryškiausiai bus pasireiškusi moks- 
linė prof. Ereto asmenybė. Kaip kruopštus menininkas tapyto- 
jas pirma, negu sukuria savo paveikslą, daro visą eilę mėgina- 
mųjų etiudų, taip ir jis pirma, negu yra parašęs savo kapitalinį 
veikalą apie Goethę, buvo padaręs visą eilę bandymų. Jojo tiks- 
las buvo gyvojo Goethės paveikslas, laisvas nuo vienašališkų ten- 
dencijų ir kraštutinių vertinimų. Prof. Eretui Goethė yra ge- 
nialus poetas rašytojas, bet sykiu ir gyvas žmogus su savo trū- 
kumais, silpnybėmis, su savo klaidžiojimais ir labai sudėtinga 
evoliucija. Norėdamas šitą nepaprastą asmenybę perprasti iki 
dugno, prof. Eretas ilgai ieškojo pagrindinio jos gyvenimo tono 
ir gyvos sintezės. Šitos sintezės akivaizdoje pasirodė jam ga- 
lutinėje sąskaitoje nepriimtini nei Goethės apoteozavimas, kaipo 
visai atbaigto menininko modelio, nei jo nelygstamasis smerkimas, 
nei darymas iš jo pagoniškojo humanizmo dievaičio, nei matymas 
jame krikščioniškosios kultūros reiškėjo. Gyvasis Goethė netel- 
pa jokioje griežtai užbrėžtoje schemoje: jis nėra nei garbinimui 
sukurta bronzos statula nei pasibiaurėjimo verta blogybių per- 
sonifikacija. 

Kaip lenkų literatūroje Boy-Želeūskis labai iškalbingai iš- 
kėlė reikalą pro oficialinių bronzuotojų darbą įžvelgti gyvajį 
Mickevičių ir tikrai jį pažinti, taip lygiai prof. Eretas iškėlė 
savo darbe šūkį: pažinkime tikrąjį Goethę! Čia bus įdomu pa- 
cituoti kai kurias Boy-Želeūskio mintis iš jo veikalo „Bron- 
zuotojai“ (Bronzownicy, Warszawa 1930), kuris tačiau nebuvo 
davęs prof. Eretui direktyvų jau dėl tos paprastos priežasties, 
kad, rašydamas savo veikalą apie Goethę, mūsų profesorius to 
veikalo nebuvo skaitęs, nei apie jį girdėjęs. 

„Nucharakterizuotas dievaičiu, prastinamas ir tempiamas ant 
visokių kurpalių, sako Boy-Želefskis, praranda jis (Ad. Micke- 
vičius) kuo mažiausia plačiajai publikai, savo daugiaplaniškumą, 
savo gilmes ir betarpiškumą, kurie jį padaro siurprizų ir mįslių 


L 


kasykla. Jis tapo greičiau vėliava, negu žmogumi... Iš pasi- 
kalbėjimų, kurių esu turėjęs šiuo klausimu; iš laiškų, kurių esu 
gavęs, įsitikinau, kad esama pas mus dviejų mokslų: vieno ofi- 
cialaus, antro privataus, perteikiamo tarp specialistų į ausi... 
Literatūros istorija negali virsti hagiografija... Didžiojo žmo- 
gaus gyvenime iškilmingiausias reginys yra nuolatinė jo gyve- 
nimo drama, bet ne dirbtinai kuriama pernelyg doringų biografų 
harmonija“ (5—6 p.). 

Boy-Želefskis daug turėjo išgirsti karčių žodžių ir paskai- 
tyti apie save plūdimų iš snobiškų Mickevičiaus adoratorių tiktai 
dėl to, kad jis nenorėjo paversti literatūros istorijos hagiogra- 
fija: mat, „šventenybių nuvainikavimas“ niekados nepraeina dy- 
kai. Gavo barti ir prof. Eretas už savo nenorą padaryti iš 
Goethės biografijos hagiografijos dalyką. Šituo atžvilgiu įdo- 
mus p. Iz. D. straipsnis, įdėtas 1932 m. „Vairo“ 6 nr. Goethės 
minėjimų proga. 

„Negalint su genijumi susilyginti, jis labai dažnai yra de- 
graduojamas, į paprastą žmogų suvedamas. Genialų vokiečių 
poetą, filosofą Goethę, degradavo nužemino katalikybės vardu 
p. Eretas gegužės mėn. 8 d. Katalikų Mokslo Akademijos su- 
ruoštame Goethės šimto metų mirties minėjime. P. Eretui 
Goethė nemokąs susivaldyti žmogus, erotikas, žemės žmogus, 
nemokąs ar nesugebas pakilti. Jei Goethė ir buvo kiek teigia- 
miau vertinamas, tai tik kaipo lirikas. — Toks vienašališkas 
genialaus Žmogaus vertinimas yra mirštama nuodėmė. Ji jokiu 
būdu neleistina objektyviam mokslininkui. Tokiais atvejais kur 
kas geriau tylėti, negu savo žemu masteliu genijų matuoti (247— 
248 p.)... Nerami, nuolat kovojanti, nuolat puolanti, bet paky- 
lanti dvasia ir jos kovos labai gerai suprantamos dvasios aristo- 
kratams, dvasinių viršūnių gyventojams. Pakalnių žmonėms tėra 
prieinamos tik gyvuliškos intrigos, tik jausminiai polinkiai bei 
jų nuolatiniai bangavimai (248 p.)... Goethe — krikščioniškasai 
humanistas. Goethės, kaipo krikščioniškojo humanisto, neiškėlė 
nei p. Eretas nei prof. Engertas... Prof. Engertas ar nenorėjo 
ar nemokėjo kitaip pažvelgti į Goethę, kaip tik pro buržuaziš- 
kai liberalinius devynioliktojo amžiaus akinius... Devyniolik- 
tojo amžiaus buržujaus liberalo akimis pažiūrėjo į Goethę ir 
p. Eretas ir, kaipo „nekataliką“, jį pasmerkė“ (250 p.). 

Šio neparemto jokia faktina ir dokumentalia medžiaga puo- 
limo charakteristikai paminėsiu čia, kad parašęs šiuos žodžius 
kritikas per prof. Ereto paskaitą nebuvo pastebėtas, ir kad tuo 
laiku, kai jis tai rašė, šita paskaita nebuvo dar pasirodžiusi spau- 
doje.  Tikriaiusiai, jis rašiniui naudojosi tendencingomis re- 
liacijomis. Tai, matyti, politinio antagonizmo atgarsis mokslo 
srityje. 

Kas galėjo stebėti ir sekti prof. Ereto kuriamąjį darbą Goet- 
hės studijų laikotarpyje, tam buvo malonu matyti, su kokiu atsi- 


— 31 


dėjimu ir entuziazmu jis siekė gyvojo Goethės sintezės. Jis vis 
ieškojo naujos medžiagos, naujų koncepcijų, lankėsi į Goethės 
gyventas vietas, vartė archyvus, konstruavo naujas teorijas, 
paskui vėl nuo jų atsisakydavo ir t.t. Pakanka jau paminėti, 
kad jo paskutinis veikalas apie Goethę perėjo tris ar keturias 
redakcijas, kol galėjo pasirodyti viešumon. Mūsų profesorius 
su tikru atsidėjimu ieškojo adekvatinės išraiškos savo minčiai, 
savo koncepcijai; kiekvienas veikalo skirsnis buvo stropiai ap- 
galvojamas ir su menišku entuziazmu įvardijamas. 

Bet įdomiausias yra pats kulminacinis goethinės sintezės 
susidarymo punktas. Sėdėdamas drauge su prof. Dovydaičiu 
Marijampolės kalėjime (1932 m. vasarą), prof. Eretas vieną kartą 
pareiškė savo kolegai su triumfo nuotaika: „Žinai, brolau, paga- 
liau, supratau Goethę“. (Štai tikra politinio kalinimo nauda!). 
Pasirodė, kad tai buvo naujas Goethės poeto supratimas, kuris 
nukrypo nuo senų koncepcijų apie Goethę ir rado pas prof. Eretą 
simbolinių gairių formulą: Margareta — Helena — Mater Glo- 
riosa. Nepaprasta buvo ne tik tai, kad šita koncepcija atsirado 
tiek ypatingose aplinkybėse, bet ir tai, kad ji rado tuo pačiu 
laiku, prof. Eretui apie tai nežinant, patikrinimą garsaus filo- 
logo prof. T. Zieliūskio galvoje. 

Apie 1933 m. Sekmines prof. Eretui, kaip jis pats papasakoja 
pratartyje į savo knygą „Jonas Wolfgangas Goethe“, pakliuvo i 
rankas Prahoje redaguojamas mokslo žurnalas „Germanoslavica“ 
(1932—1933, 1 sąs.), kur Dr. S. Ciechanowska, pranešdama apie 
„Goethes metus (1932) Lenkijoje“ mini prof. Žieliūskio straips- 
nius apie Goethę. Ji papasakoja, be kita ko, apie tai, kad prof. 
Zieliūskis buvo laikraščio „Ruch Literacki“ paragintas pasisakyti, 
ką jis yra laimėjęs iš Goethės, o paskui nuo savęs prideda: „Iš 
tikrųjų tai yra ne kas kita, kaip visų jo kultūros filosofijos prin- 
cipų patvirtinimas. ,Fauste“ jis mato atvaizduotą liaudiškumą, 
klasikinę senovę, krikščionybę, kurie simbolizuoja tris kertines 
Europos kultūros kolonas. Tą savo supratimą jis labiau paaiški- 
na žurnale Wiadomości Literackie‘ („Malgosia — Helena — Ma- 
ter Gloriosa‘, 9. metų 13 .nr.). Margareta yra liaudiškumas, Hele- 
na — antikiškas pasaulis, o Mater Gloriosa — krikščionybė. Ši 
nuostabiai paprasta idėjų konstrukcija yra labai sąmojingai pa- 
rašyta ir smagiai skaitoma“ (V—VIp.). 

Po to prof. Eretas prideda jau nuo savęs ir apie save: „Au- 
torius negalėjo nesidžiaugti radęs savo mintis patvirtintas tokio 
žymaus mokslininko, bet kartu ir nesusirūpinti, ar tik nebus įtar- 
tas pasiskolinęs savo koncepciją iš jo. Ši kebli situacija nemaža 
kvaršino autoriaus galvą, tačiau jis nieko geresnio neišgalvojo, 
kaip atvirai išdėstyti šį tikrai keistą supuolimą, tikėdamasis, kad 
skaitytojų bus tinkamai suprastas“ (t. p. VI p.). 

Veikalą išspausdinęs, prof. Eretas pasiuntė jį prof. Zielin- 
skiui su paaiškinimais apie kalbamąjį supuolimą. Į tai jis gavo 


S 


atsakymą, kuriame prof. Zielińskis, be kita ko, rašo (1934.1.12) : 
„Dėl supuolimo Jūs, mano supratimu, be reikalo rūpinatės: for- 
mulė iš tikrųjų tiek savaime peršasi, kad man tik nuostabu, kodėl 
iš nesuskaitomos daugybės Goethės tyrinėtojų niekam, neskaitant 
Jūsų ir manęs, ji neatėjo galvon. Ir vis dėlto ji turi būti tikra, 
jei Jūs taip manote, nes Jūs esate studijavę Goethę liečiančią li- 
teratūrą kur kas platesniu mastu, negu aš... Šiaip ar taip, man 
telieka tik Jus sveikinti dėl Jūsų knygos“. 

Galimas daiktas, kad tas supuolimas kada nors bus minimas 
literatūros istorijoje, kaipo vienas iš reikšmingesnių supuolimų, 
perėjusių į mokslo istoriją. 

Baigiant pastabas apie goethinės prof. Ereto studijas bus ne 
pro šali pacitavus germanisto dr. Ig. Skrupskelio nuomonę, pa- 
reikštą recenzijoje apie „Jaunąjį Goethę“, kuri buvo įdėta į 1933 
m. „Židinio“ 2 nr.: „Reikia pasakyti, paskaitome tenai, kad rašyti 
apie Goethę, kurio gyvenimas ir kūryba taip smulkmeniškai iš- 
nagrinėta, nėra lengva. Tam reikalinga gana daug kritiškumo. 
Daugelio vokiečių sąmoningai ir sistemingai propaguojamas 
Goethės kultas ne visuomet leidžia lengvai atskirti tikrąjį Goe- 
thės gyvenimą nuo susidariusių apie jį legendų. Autoriaus kri- 
tiškumas šiuo klausimu jau žinomas iš jo ankstyvesnių raštų... 
— Nežiūrint į šitą reikalingą ir girtiną kritiškumą vis dėlto ir 
šiame veikale matyti, berods, nors ir labai nedaug, Goethės kulto 
žymių. Tai matyti iš Goethės vaikystės aprašymo... — Vienur 
kitur bus, rodosi, kiek perdėta ir vertinant paties Goethės kūry- 
bos, bent jo jaunystės, veikalus. Tiesa, kad Wertheris labai pla- 
čiai išgarsino Goethės ir visos vokiečių tautos vardą. ..; bet kad 
tuo vienu geriausiai pasisekusių Goethės jaunystės veikalu vo- 
kiečių literatūra, per šimtmečius iš svetimųjų skolinusi, dabar 
skolas su kaupu (82 p.) būtų grąžinusi, sunku būtų sutikti... 
— Gal bus kiek per aukštai įvertintas ir Goethės jaunystės kūri- 
nių vieta pačioje vokiečių literatūroje... — Tie visi posakiai, 
į kuriuos veikalą skaitant reikėtų gal kritiškiau pažiūrėti, jokiu 
būdu nesumažina šios knygos vertės. Visi čia paminėti kūriniai 
yra įdomiai išnagrinėti ir pačios sunkiausios vietos (žemės dva- 
sia, Mefistofelis, pats Faustas) yra nuosekliai ir teisingai inter- 
pretuojamos. Pats veikalo stilius taip pat vaizdingas, įdomiais 
palyginimais ir aforistinio pobūdžio posakiais išmargintas“ 
203—204 p.). 

Tai parašyta po to, kaip p. Iz. D. inkriminavo prof. Eretui 
Goethės degradavimą, ir prieš tai, kaip išleistas paskutinis labiau- 
siai subrendęs mūsų profesoriaus veikalas apie šitą genialų poe- 
tą. Apie pastarąjį veikalą, kiek man žinoma, mūsų germanistų 
dar iki šiolei nepasisakyta. 

Įdomi yra prof. Ereto raštų statistika, išreikšta spausdintų 
puslapių skaičiais ir sutvarkyta pagal apžvelgtus mokslinės jo 
kūrybos tarpsnius. 1-jame periode (1922—1928 m.) jis davė 159 p. 


25622 


= 33 24 


mokslinių straipsnių ir 151 p. populiarizacijos dalykų ; 2-jame pe- 
riode (1928—1930 m.) — 472 p. mokslinių studijų ; 3-jame periode 
(1931—1933 m.) — 700 p. mokslinių studijų ir straipsnių ; už visus 
tris periodus — 1482 p. Jei prie to pridėsime tai, kas prof. Ere- 
to buvo parašyta dar Šveicarijoje (748 p.), ir tai, ką jis paskuti- 
niais laikais yra išspausdinęs ir šiuo laiku spausdina katalikų kul- 
tūriniais klausimais (apie 320 p.), tai gausime iš viso apie 2550 
p. sumą. 

Visi čia dėstomi krūvon skaičiai minimi šio rašinio įvairiose 
vietose. Tiesa, tie skaičiai reiškia toli gražu ne vienodo vertin- 
gumo mokslinį darbą. Bet viena jau iš to rašinio galima patirti, 
būtent, kad šitas mokslinis darbas progresyviai augo ir tebeauga 
ir savo kiekiu ir savo verte. Nedaug, tur būt, mūsų universiteto 
profesorių galėtų pasigirti panašiais akademinio darbo aktyvais. 

Akademinis prof. Ereto veikimas neapsiribodavo ir neapsiri- 
boja paskaitų skaitymu, vadovavimu pratyboms Universitete ir 
mokslo veikalų rašymu. Jis dar su tam tikru sistemingumu nau- 
dojasi kelionėmis savo mokslo reikalams. Jų metu jis susipažįsta 
su kultūros padėtimi įvairiuose kraštuose, palaiko kontaktą su 
mokslinės minties sąjūdžiais, knisasi bibliotekose ir archyvuose. 
Šituo atžvilgiu jis priklauso pas mus prie žmonių, daugiausiai 
mačiusių, girdėjusių ir skaičiusių didžiuosiuose europiškos kul- 
tūros centruose panašiai, kaip jis priklauso prie žmonių, geriau- 
siai pažįstančių Lietuvos kraštą ir žmones. Su Lietuva jis gerai 
susipažino per visuomeninio pobūdžio keliones; su Europos cen- 
trais — per mokslines savo keliones. Iš pastarųjų štai svarbesnės, 
sutrauktos į sausą sąrašą: 1922 m. ruduo — Anglija ir Bavarija; 
1923 m. vasara — Danija, Švedija, Norvegija; 1924/1925 m. žiema 
— Belgija, Holandija, Anglija; 1925 m. vasara — Italija; 1927 m. 
vasara — Vokietija, Prancūzija; 1928 m. vasara — Veimaras, 
Frankfurtas, Bazelis, Strasburgas (mistikai, Goethė) ; 1929 m. va- 
sara — Šveicarija (mistikai); 1930 m. vasara — Strasburgas, Bel- 
gija (mistikai); 1931 m. vasara — Šveicarija, Vokietija (vokiečių 
literatūros istorija); 1933 m. vasara — Veimaras, Frankfurtas 
(Goethė); 1934 m. sausis — Karaliaučius, Veimaras, Jena (Goe- 
thės santykiai su Lietuva, Rėza). 


Nuo 1930 m. prof. Eretas yra redaktorius Teologijos-Filoso- 
fijos Fakulteto žurnalo „Athenaeum“, skiriamo filologijos ir is- 
torijos sritims. Šiuo metu jo redaguojamas šito žurnalo VII-tas 
tomas. 

Tokia yra nenutrūkstamai kylančioji mokslinės prof. Ereto 
veiklos eiga. Tačiau analoginio nenutrūkstamo kilimo negalima 
konstatuoti akademinėje jo karieroje. Įvykusi 1931 m. rudenį 
Teologijos-Filosofijos Fakulteto reforma skaudžiai jį palietė ir 
pastatė jį į nenormalią padėtį, kuri iki šiolei (1934 m. vasara) nėra 
dar tinkamai atitaisyta. 


= ae 


b. — Įvykusi 1930 m. birželio 7 d. Universiteto reforma nebu- 
vo pakeitusi Teologijos-Filosofijos Fakulteto santvarkos. Tas 
fakultetas tam tikra prasme buvo vienas iš konkordatinio susita- 
rimo objektų, ir todėl mūsų vyriausybės pirma norėta dėl jo su- 
sitarti su Vatikanu; bet, nesisekant patenkinančio abi šalis susi- 
tarimo atsiekti, ryžtasi reformuoti fakultetą unilateraliniu būdu. 
Tai ir įvyko 1931 m. rugpiūčio 14 d. Tuomet panaikintos 5 fakul- 
teto katedros, iš kurių dvi, sociologijos ir psichologijos, katedros 
priklausė filosofijos skyriui; šalia to vyresnysis Fakulteto perso- 
nalas pagal naujus etatus suredukuotas nuo 38 iki 19. Likęs po 
reformos Fakulteto personalas patvirtintas pačiu pertvarkomuo- 
ju įstatymu, išskyrus istorijos ir literatūros katedrų dėstytojus. 
Tokiu būdu prof. Eretui, kaipo germanistikos dėstytojui, reika- 
lingas buvo atskiras patvirtinimas; tokio patvirtinimo nėra gauta 
iki šiolei (1934 m. vasara), nors Fakultetas yra jį pristatęs patvir- 
tinimui ekstraordinarinio profesoriaus vietai iš dviejų atvejų: 
1931 ir 1933 m. 

Dėl nurodytų priežasčių prof. Eretas nustojo profesoriaus 
vietos 1931 m. gruodžio 15 d. Prie porfesoriaus pareigų jis grįžo 
1932 m. spalių 1 d., kai Fakultetas pasiūlė jam tęsti savo darbą 
vyresniuoju asistentu, kuriam reikalingas, pagal naują Univer- 
siteto statutą, tik Universiteto rektoriaus patvirtinimas. Tikiuos 
nesuklysiąs pasakęs, kad, Fakulteto daugumos narių įsitikinimu, 
prof. Eretas pagal mokslinius savo nuopelnus turėtų būti pakel- 
tas į ordinarinius profesorius. Jei jis Fakulteto pristatytas pa- 
tvirtinimui ekstraordinariniu profesoriumi, tai tik tam, kad jo 
kandidatūra būtų labiau priimtina, kaipo nekomplikuojama sykiu 
promocijos į aukštesnį laipsnį. 

„Atleistam 1931 m. iš akademinės tarnybos prof. Eretui buvo 
kilusi gyvenimiška problema, kas toliau daryti. Su pamėgimu at- 
sidėjęs akademiniam darbui, neturėdamas pastovių materialinių 
išteklių gyvenimui ir sykiu kylodamas jau gana gausios šeimos 
naštą, jis atsidūrė nepavydėtinoje padėtyje. Savo pavyzdyje jis 
skaudžiai patyrė nepatogumą tos padėties, kurioje apie profeso- 
rių paskyrimą sprendžia pašaliniai mokslui motyvai. Tokiose ap- 
linkybėse, rodos, pats likimas buvo pašaukęs jį eiti sekretoriaus 
pareigas besikuriančio Katalikų Universiteto organizaciniame 
komitete. Prof. Eretas prisiėmė šitas pareigas, bet sykiu neatsi- 
sakė nuo savo mokslinės kūrybos. 

Grįžusiam po 9 mėnesių pertraukos į akademinį darbą prof. 
Eretui teko dirbti šitą darbą sunkiomis moralinėmis ir materiali- 
nėmis sąlygomis. Bet tai nepalaužė nei jo energijos, nei kuria- 
mųjų užsimojimų, nei jo giedro stojiško nusiteikimo. Jis pasili- 
ko iš esmės tas pats, tik labiau pasimokęs iš savo paklydimų ir 
nemalonių patyrimų. „Kaip žinote, sakė jis man vieną kartą, aš 
esu patyręs iš žmonių daug nemalonybių ir puolimų, bet nepasa- 
kyčiau, kad visame tame nebūtų buvę jokio pagrindo: nė ma- 


E LS 


žiausia mano paklaida nepraėjo man dykai. Tačiau tai anaiptol 
nereiškia, kad aš visu kuo kaltas, ką man prikiša“. Tai galėjo pa- 
sakyti ne jaunas entuziastas, tikėjęsis rasti Kaune egzotišką įdo- 
mybiu centrą, ne šaunus Vilniaus gynėjas, ne karštas sportinin- 
kas, ne optimistiškai nusiteikęs Seimo atstovas, bet gyvenimo iš- 
mėgintas ir moraliai ir intelektualiai subrendęs vyras, kuris nėra 
veltui dirbęs, mąstęs, kovojęs, kentėjęs. Jo priešininkai nė ne- 
spėja, kad dabartinis prof. Eretas tiek pat skiriasi nuo jauno dak- 
taro, atvykusio į Lietuvą prieš 15 metų, kaip pilnai išsivystęs 
augmuo nuo jauno daigo. 

Pergyvenęs politinės akcijos ir net partyvinio priklausomu- 
mo laikotarpį, jis ne tik nėra užsikrėtęs ekskliuzyvizmu ir parti- 
kuliariškumu, bet vis labiau linksta į universalizmą ir integralinę 
sintezę. Tolimas oportunizmui, jis vis dėlto nėra linkęs statyti 
jokio svarbesnio klausimo su nesutariamu griežtumu, nors anaip- 
tol nelaiko principialaus tvirtumo stokos nuopelnu kokia nors 
prasme. Šitose dabartinio prof. Ereto ypatybėse ryškiai išeina 
aikštėn katalikiškoji jo formacija.  Katalikiškoji pasaulėžiūra, 
katalikų mokslininkų tradicijos ir naujų laikų patyrimai, kurių 
įtakoje jis yra subrendęs, padarė tai, kad šiuo metu jis yra gana 
ryškus kataliko mokslininko tipas. Rašydamas tai, gerai nusima- 
nau, kad tuo pačiu daug kam charakterizuoju jį odioziniu būdu, 
nes pas mus apsčiai dar yra žmonių, kurie nesugeba teigiamai 
vertinti katalikų mokslininkų nuopelnų. Bet nutylėti kalbamąjį 
prof. Ereto katalikiškumą reikštų apleisti jo charakteristikoje 
vieną iš ryškiausių bruožų. 

Nuo 1931 m. prof. Eretas yra II vicepirmininkas Lietuvių 
Katalikų Mokslo Akademijos Valdyboje. 1933 m. pradžioje la- 
biausiai jo pastangomis buvo įvykęs Lietuvos katalikų mokslinin- 
kų ir mokslo mėgėjų suvažiavimas Kaune. Tame suvažiavime jam 
teko daryti pranešimą apie „katalikų mokslininkų veiklą ir su- 
siorganizavimą svetur“. Iš to praktinio klausimo ilgainiui išaugo 
prof. Ereto sąmonėje ištisa koncepcija, liečianti problemą „Ka- 
talikai ir mokslas“. Ir prie šitos problemos sprendimo jis ėjo 
palaipsniui ir gyvenimiškai. 1929 m. jis išleido trumpą brošiū- 
rą „Katalikų kovos ir laimėjimai svetur“ (Kaunas, 23 p.). Šiais 
1934 m. pasirodė jo „Frederikas Ozanamas“ (Kaunas, 95 p.), kur 
šalia karitatyvinės problemos paliestas ir klausimas apie katalikų 
vaidmenį moksle. Pagaliau, šiuo metu prof. Eretas pradėjo 
spausdinti veikalą apie problemą „Katalikai ir mokslas“, kuris 
netrukus turės pasirodyti viešumon (Kaunas, apie 200 p.). 


Prof. Ereto mokslinės asmenybės charakteristikai bus ne pro 
šalį padarius keletą ištraukų iš šito paruošto spaudai veikalo. 
Autoriaus pažiūras turėjau progos patirti ne tik iš dažnų pasi- 
kalbėjimų, bet ir iš kai kurių rankraščio dalių. Kai veikalas bus 
išėjęs iš spaudos, skaitytojas ras jame šitokių posmų: 


4 325 


„Mokslai ne tik pametė kelią, į kurį viskas veda, bet ir neteko 
paties centro ir dėl to klaidžiojo be orientacijos beribėje smulk- 
menų jūroje. Tuo pačiu buvo sutriuškinta ta centralinė jėga, 
kuria savo laiku rėmėsi ir kurioje jungėsi pasaulėžiūra, nes, ne- 
besiorientuojant šiai į universum, nebegali būti kalbos nė apie 
universitas. Kur anksčiau stovėjo puikūs minties rūmai, dabar 
riogso skeveldros ir viešpatauja babiloniškas nuomonių mišinys“. 


„... Tikrajam mokslui gresiančius pavojus katalikybė visa- 
da savo budria akimi matė ir kovojo su jais pozityviu būdu — 
sukūrė integralų mokslo tipą, atitinkantį visus reikalavimus, sta- 
tytinus tikrajam mokslui. Šitoks jos nuo amžių sukurtasis sin- 
tetiškas tipas apsaugojo mokslą tiek nuo subyrėjimo į begales 
specialybėse paskendusių „mokslų“, tiek nuo tikrovės neatitinkan- 
čios, įvairybės nepaisančios, viską išlyginančios sintezės“ 

„Mūsų laikai išmoko tyrinėti, bet atprato mąstyti. Norint 
siekti esmiško pažinimo, reiktų pradėti „vertikaliai tyrinėti‘, t. y., 
mąstyti. Bet tai nelengva, nes ištisos vad. mokslininkų kartos, 
materializmo ir pozityvizmo paveiktos, jau seniai atprato mąs- 
tyti. Bet kito kelio nėra. Nereikia atsisakyti nuo tyrimų pa- 
siektų rezultatų, nei nuo tyrimo iš viso. Jis ir toliau tieks pui- 
kiausią medžiagą aukštesniam tyrimui — mąstymui. Taigi rei- 
kia suprasti, jog paprasto tyrinėjimo rezultatai nėra galutinis 
mokslo žodis, o tik įžanga į tikrąjį pažinimą, nepasiekiamą be in- 
tensyvaus statomojo mąstymo“. 

„+... Visais atžvilgiais geriausia apologetika gali būti tikrai 
moksliškas darbas. Tik svarbu, kad jis būtų dirbamas tiksliai pa- 
sinaudojant visomis mokslui tinkamomis priemonėmis, vengiant 
ir šešėlio diletantiškumo. Tas vietomis pasitaikąs diletantišku- 
mas neretai duodavo progos žiūrėti iš aukšto į katalikų mokslo 
darbus ir į mokslu užsiimančius katalikus, kurie nekartą buvo 
charakterizuojami skaudžiu terminu demi-monde Kas šiame 
priekaište skaudžiausia, yra tai, kad jis nevisuomet buvo neužsi- 
tarnautas, nes perdaug dažnai katalikų sferose bandoma per jau- 
nystę sine cura pasiekti otium cum dignitate. Kad toks elgimasis 
iš tikrųjų tesudaro katalikų varomam mokslui vardą sine digni- 
tate, tai patogios ramybės siekiančių nė kiek nejaudina. Taigi, 
yra kuo susirūpinti visiems, kuriems svarbu katalikų dirbamo 
mokslo darbo vaisingumas ir garbė“. 

„Nėra abejojimo, kad vienintelis pageidaujamas kataliko 
mokslininko tipas yra pozityviai kuriantis. Bet ir jis neapsaugo- 
tas nuo tam tikrų pavojų. Svarbiausias iš jų ar tik nebus vienpu- 
siškas atsidavimas sintezėms kurti. Suprantama, kad katalikams 
lyg įgimta visus fenomenus sujungti į tam tikrą sistemą ir dėl to 
nenuostabu, kad jų mokslininkai daugiau, negu kiti, mato tikraji 
mokslo uždavinį tvarkančioje ir atbaigiančioje atskirų pažinčių 
sintezėje. Tai veda juos neretai į pavojų mažiau paisyti studijų 


132 


specialiose srityse, apleisti analizę ir formuoti daugiau negu 
problematiškas sintezes“. 

Kaip galima spręsti iš šių ištraukų, prof. Ereto veikalas lies 
daug aktualių klausimų, kels aikštėn netiksliai suprantamus da- 
lykus, žadins gyvosios minties darbą, neduos mokslininkams nu- 
rimti savo traferete, bet, žinoma, kaip tik todėl kels aplink pa- 
judintą problemą judėjimo ir ginčų. Tiems, kas ieško „minties 
ramumo“, ar kas nurimo savo patogioje pozicijoje, šis veikalas 
bus a priori nepriimtinas, kaipo naujas „vertybių perkainojimas“. 
Bet, kam rūpi tiesa ieškoti ir surasti, tas bus jam dėkingas jau 
tik už problemos iškėlimą, juo labiau kad ši problema itin yra 
aktuali akivaizdoje tos kovos, kuri ėjo ir iki šiolei nėra dar vi- 
sai pasiliovusi aplink Teologijos-Filosofijos Fakultetą. 


BAIGIAMASIS ŽODIS 


Mano biografinis rašinys apie prof. Eretą eina į galą. Pabai- 
gai dar ši tą turiu pridėti, šį tą paaiškinti. Skaitytojas, tikiuos, 
turėjo progos įsitikinti, kad nenorėjau šiuo atveju rašyti paprasto 
sukaktinio pagyrų rašto. Rašiau ne tik kaipo kolega ir bičiulis, 
bet dargi dažnai kaipo liudytojas-gynėjas, duodąs faktų mūsų 
kultūros istorijai. Sykiu ne pirmą jau kartą naudojuos proga 
pabrėžti, kad teisingas ir džentelmeniškas prof. Ereto traktavi- 
mas yra mūsų garbės klausimas. Jei prieš šitą garbės pajautimą 
pas mus nekartą nusižengta, tai yra būtina, kad kas nors atseikė- 
tų moralinį patenkinimą ir principui ir paliestam asmeniui. Tai 
daryti jaučiuos turis pakankamai teisių ir be oficialinio kieno 
nors įgaliojimo, nes, mano įsitikinimu, turime prieš akis atsitiki- 
mą, kur individualinės sąžinės įstatymas yra aukštesnis už bet 
kurio kolektyvo sprendimą. 

Žinau gerai, kad daug kas savo neigiamą nusistatymą prof. 
Ereto atžvilgiu pateisina tais jo paklydimais, kurių nė aš nesu 
nutylėjęs. Jei man neteko jų ypatingai pabrėžti, tai buvo tam 
dvi priežastys: pirma, prof. Ereto paklydimai tiek buvo perde- 
dami, kad visai nėra reikalo dar daugiau dėti kūralo į ugnį; 
antra, šis rašinys vis dėlto skiriamas sukaktiniam reikalui. Bet 
šiaip ar taip prof. Ereto padarytos politinėje ir šiaip visuome- 
ninėje plotmėje paklaidos, kurių esmė buvo anksčiau trumpai nu- 
sakyta, sudaro palyginant su jo nuopelnais tautinėje, valstybinė- 
je ir kultūrinėje srityje, tokią guantitė nėgligeable, kad negali 
pateisinti to neigiamojo nusistatymo, kuris nekartą jam yra tai- 
komas. 

Šiame savo rašinyje neliečiu tų gandų ir įtarimų, kurie ne- 
viešai inkriminuoja prof. Eretui nelojalumą Lietuvos Vyriausy- 
bei netolimoje praeityje. Blogiausia šiuo atveju yra tai, kad jie 
savo darbą padaro, nebūdami net oficialiai ir dokumentaliai įro- 


— 38 = 


dyti. Minėdamas tuos gandus ir įtarimus, nesigilinu į jų turinio 
nagrinėjimą, nes tai būtų netikslingas ir bergždžias darbas. 

Koks gi galų gale susidaro vaizdas iš prof. Ereto gyvenimo 
ir veikimo Lietuvoje? 

Jaunas daktaras, simpatijos atgimstančiai lietuvių tautai ir 
sentimentalaus pažado savo mirštančiam draugui vedamas, apsi- 
sprendžia dirbti kultūrinį darbą svetimam krašte svetimos tautos 
naudai. Tuo pačiu jis tikisi ten rasti tinkamą savo gabumams ir 
pajėgoms pritaikymą. Jis atiduoda naujajai savo tėvynei 15 ge- 
riausių savo amžiaus metų ir pritaiko savo jėgas ten, kur to rei- 
kalauja iš jo visuomenės gyvenimas. Bet jis tam tikros pasaulė- 
žiūros žmogus ir vieną laiką tam tikros partijos narys, ir to pa- 
kanka, kad priešingų šitai pasaulėžiūrai ir šitai partijai žmonių 
nusistatymas, motyvuojamas apskritai nereikšmingais jo pakly- 
dimais, duotų neigiamą toną bendram jo darbų vertinimui net ta- 
da, kai jis per 15 metų yra praaugęs savo partikuliarumą ir tin- 
kamai susipratęs savo pašaukimo ir elgimosi linijos atžvilgiu. 

Gabus profesorius su tikru akademiniu pašaukimu, perėjęs 
visus kilimo laipsnius iki ordinatūros slenksčio ir praturtinęs 
mokslinę lietuvių literatūrą tokiu laipsniu, kad labai nedaug iš 
ordinarinių mūsų universiteto profesorių galėtų su juo lygintis, 
dirba akademinį darbą vyresniojo asistento teisėmis, kurios ne- 
duoda jam nė galimumo tinkamai išlaikyti savo šeimą. 

Štai du faktu, kuriuodu šiuo metu, kai yra atkritęs tikras pa- 
grindas kaltinti jį partyvumu ar akademiniu nekompetentingu- 
mu, atrodo kažkokiu anachronizmu, nepateisinamu džentelmeniš- 
kumo ir teisingumo reikalavimais. Jie galėtų rodytis normaliais 
nebent tiems, kam yra nusižengimas pats katalikiškumas su vi- 
somis jo moralinėmis ir intelektualinėmis konsekvencijomis. 
Šitiems žmonėms prof. Eretas ne tik ne tapo per 15 metų labiau 
priimtinas, bet jis jiems bus vis labiau odiozinis sulig tuo, kaip 
jis dar labiau tobulės katalikiškumo atžvilgiu. Bet tokių žmo- 
nių aš ir nesitikiu įtikinsiąs. Aš kreipiuos tik į džentelmenus 
ir sakau: štai garbinga 15 metų kultūrinės tarnybos sukaktis 
(1919 — X. 15 — 1934)! Ar nereikėtų jaja uoliau susidomėti? 


TURINYS 
Prie RUBIKONO „ni Žan ias Seas o bus Alkis 


I. Gyvenimas ir praktinis veikimas ............ 


1. Jaunatvė ir mokykla (5). — 2. Susipažini- 
mas su lietuviais ir dalyvavimas lietuvių akcijo- 
je (6). — 3. Apsisprendimas mirštančio draugo 
lietuvio įtakoje (7). — 4. Etapai pakeliui į Lie- 
tuvą (9). — 5. Valstybinė tarnyba (10). — 6. Po- 
litinė akcija (12). — Visuomeninis kultūrinis vei- 
kimas (15). 


II. Akademinis pašaukimas ir mokslo darbai.. 


1. Aukštųjų Kursų lektorius (20). — 2. Lie- 
tuvos Universiteto ekstraordinarinis profesorius 
(20). — 3. Savo kelio ieškojimas (24). — 4. Misti- 
nės literatūros studijos (26). — 5. Vokiečių li- 
teratūra ir Goethė (28). — 6. Akademinės karie- 
ros vingiai ant ordinatūros slenksčio (33). 


Baigiamasis žodis 


3— 5 pusl 
5—19 „ 
20—37 , 
37 — 38 


n
Internet Archive Audio

Featured

Top

Images

Featured

Top

Software

Featured

Top

Books

Featured

Top

Video

Featured

Top

Mobile Apps

Browser Extensions

Archive-It Subscription

Save Page Now

Full text of "Stasys Šalkauskis. Rinktinė"

See other formats
